Mano tėvelis sakydavo: „Dvejetas nepuošia proletariato veido, bet jo ir nedarko. Tačiau pastabos, gaunamos už tingėjimą ar blogą elgesį – tai kirmėlės, kurios graužia visuomenę iš vidaus“.
Jis tvirtai su jomis kovojo. Metodais, kurie tais laikais buvo įprasti. Dabar už tokį auklėjimą iš kalėjimo neišlįstų. Paauklėjai, „sėdai“, išėjai, paauklėjai, „sėdai“ ir vėl grįžai į namus.
Taip nuolat ir būtų: tai auklėjantysis, tai auklėjamasis. O kada kurti šviesų rytojų? Kaip lengva šiais laikais tapti Pavelu Marozovu (trylikametis berniukas, įskundęs savo tėvą NKVD, ir už tai tėvas buvo ištremtas). Gavai per auklėjimui skirtą vietą, pasiskundei ir išvedė tavo tėvą kaip valstybės priešą.
Aš nebuvau Pavelu Marozovu, nes mylėjau tėvelį ir aukojau savo minkštą vietą, leisdamas jam kurti šviesią ateitį. Skaudėdavo, bet visada už reikalą. Niekada negavau vien „dėl gavimo“. Todėl ir nenuėjau vingiuotais keliais, kuriais nuėjo kai kurie mano draugai.
Kiek pamenu, pirmą rimtą beržinės košės porciją gavau labai anksti. Su vyresniu broliu dalinomės ją per pusę. Tėveliui sėdant prie stalo, patraukėme kėdę ir jis visu ūgiu išsitiesė ant grindų, kartu nusitempdamas ir staltiesę su karšta vakariene.
Vertas buvau, nieko nepadarysi. Man augant ir protingėjant, tėveliui vis dažniau tekdavo išsiverti iš kelnių diržą.
Kai išmokau atskirti pinigus, pradėjau retsykiais jo piniginėje daryti revizijas. Neabejoju, tai darydavo daugelis. Kol jaučiau saiką – viskas buvo ramu, bet kai nušvilpiau rublį, tai gavau per sėdimąją kaip už visus tris. Visam laikui dingo noras lįsti į svetimą piniginę.
Esu stipriai nukentėjęs už nepagarbą valdiškiems namams. Manų košėje, kuria maitino darželyje, užtikau gumulą ir jį su pasišlykštėjimu išspjoviau į priešais sėdinčio vaiko lėkštę. Už tai gavau per pakaušį ir pastatė į kampą.
Nutaikęs momentą, pabėgau iš to kampo – per skylę tvoroje ir į laisvę. Kol mamytė su auklėtoja ieškojo manęs po senamiestį, aš, tik man vienam žinomais keliais, pabraidęs po pelkes, atėjau į biblioteką kurioje mano mamytė dirbo. Tais laikais mobilių telefonų nebuvo, tai namo parvedė jos bendrabarbė. Brangiai kainavo tas pasivaikščiojimas.
Buvo atvejų, kai tekdavo kabinti ne tik savo beržinės košės porciją. Kartą pasiaukojau dėl brolio, nes pažadėjo draugauti ir pasiimti kartus į savo „žygius“ (jis penkiais metais vyresnis, tai jo tie „žygiai“ buvo labai įdomūs).
Broliukas sukalė medinį lėktuvėlį, pririšo virvę ir nedideliame kambaryje ėmė sukti jį virš galvos. Ne vietoje kabėjo šviestuvas. Brolis neapskaičiavo trajektorijos ir lėktuvas tą šviestuvą „nuskynė“. Taip, gimęs muzikantu lakūnu nebūsi, o lėktuvas – tai ne dūda.
Kadangi aš į lakūną buvau panašesnis, tai kaltę už sudaužytą šviestuvą prisiėmiau sau, bet brolis į savo „vip“ draugų sąrašą neitraukė. Kaip dažnai šeimose būna – vyresnis apgavo jaunesnį.
Viena iš paskutiniųjų ankstyvos vaikystės, kaip sakydavo mamytė, rimtų „zbitkų“- suniokota siena. Per televizorių pamačiau, kaip indėnai taikliai mėto į priešus peilius, ietis ir tomahaukus. Mūsų svetainę nuo miegamojo skyrė medinė, tapetais išklijuota siena. Ji tapo mano priešu.
Indėnišką peilį atstojo virtuvinis, ietį – slidinėjimo lazda, o malkoms kapoti skirtas kirvis, laimei, buvo per sunkus jaunajam indėnui. Mamytė nuo pamatyto vaizdo vos nenualpo, o tėvelis be gailesčio nulupo skalpą. Tik ne nuo tos vietos, nuo kurios lupa tikri indėnai.
Tad kyla klausimas: ar buvo įmanoma be beržinės košės suvaldyti tokį neklaužadą, šitaip besireiškiantį dar tik pirmame gyvenimo dešimtmetyje?
Apie linksmą ir audringą mokyklinį laikotarpį – atskira kalba. Apie jį galima visą knygą parašyti.
Kiek prisimenu, paskutinis rimtas auklėjimas diržu buvo tada, kai su klasioku savaitę nelankėme mokyklos. Labai įtraukiantis tas P.F. („Pamokų Filolinimas“ – taip vadindavome tą atrakciją). Po pirmų praleistų dienų nebegalėjome sustoti, juo labiau, kad turėjome ką veikti.
Kadangi mano mamytė dirbo viešojoje bibliotekoje, ją pažinojo didžioji dalis mokytojų. Todėl linksmos kelionės prie upės pasibaigė po savaitės. Tiesa, brolis tuokart elgėsi kaip tikras brolis. Nepaskundė – į klasės auklėtojo klausimą „kur jaunėlis?“, jis visą savaitę atsakydavo, kad serga.
Vakarais pats bandė atvesti į protą, perspėdamas apie neišvengiamą atpildą, bet aš turėjau savo galvą. Kai viskas išaiškėjo, labai bijojau eiti namo, kuriuose laukė jau viską žinantis tėvelis. Bet kitų namų ir kitų tėvų neturėjau, todėl, nukabinęs nosį, parėjau.
Fanatiškam darboholikui toks reiškinys kaip pravaikštos buvo nesuprantamas ir nepateisinamas. Stipriai tada gavau. Iki pat abitūros daugiau kaip po vieną dieną nepraleisdavau (nes tokiais vienadieniais atvejais užtekdavo mamytės raštelio, o ji ne visada pasakydavo tėveliui).
Kai pradėjo dygti ūsai, tarpusavio santykiai ir auklėjimo priemonės pasikeitė. Kartais užtekdavo griežto žodžio, o kartais ir į atlapus įkibdavo, bet aš niekada nešokau ir nepakėliau rankos prieš tėvelį.
Jis iki pat pilnametystės (tiek mano, tiek brolio) kontroliavo situaciją. Jo griežtas ir nediskutuotinas principas buvo: kol esi nepilnametis, iki 22 val. turi būti namuose.
Kaip armijoje.
Net draugaudamas su mergina laikiausi tų griežtų nuorodų ir laiku atsisveikinęs lėkdavau namo. Ji labai vertino tą pareigingumą.
Dabar, kai man jau virš penkiasdešimt, neabejoju, kad tik griežta, bet teisinga tėvelio ranka neleido nueiti klystkeliais.
Savo vaikams buvau atlaidesnis, netaikiau griežto tėvuko principo, bet beržinės košės esu įkrėtęs abiem. Dukrai tik vieną kartą, tačiau užteko visam gyvenimui. Net dabar, kai jau turi savo šeimą, jei kur išvažiuoja, paskambina mamai, kad laimingai nuvažiavo ir visada perspėja, jei užtrunka.
Sūnui gal kokius du – tris kartus, nes jis – berniukas, todėl nori ar nenori, bet jo daliai atiteko didžioji dalis zbitkų““. Aišku, nereikia vaikų mušti už kiekvieną smulkmeną ar nepaklusnumą, bet maniškiai gavo tik už tikrai rimtus reikalus.
Ką gi daryti, kai pokalbiai, aiškinimai ir pamokymai jau neveikia.
Visa laimė, kad kai auklėjau savo vaikus, visuomenėje dar nevyko diskusija: „Kurį bausti – neklaužadą ar jį auklėjantį tėvą“. Tad spėjau užauginti ir išauklėti savo vaikus neužsidirbęs teistumo.
Dabar požiūris į auklėjimą keičiasi, todėl mano suaugę vaikais patys nuspręs, kur padėti kablelį visados aktualiame sakinyje: „Mušti negalima pasigailėti“.
Mano tėvelis ir aš kablelius jau sudėjome. Neabejoju, kad teisingai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
