Nesilankiau tėviškėje daugybę metų, tėveliai jau mirę, o su teta nelabai palaikydavau artimus santykius, susiskambindavome kartą per porą mėnesių ir tiek. Žiūrėdama žinias ar išgirdusi kalbas apie sunkų provincijos žmonių gyvenimą, tik gūžčiojau pečiais. O kas gi gali skirtis ten ir čia? Išgyventi ir pragyventi gali visur, jei tik turi galvą ant pečių.
Dabar supratau, viskas yra kitaip. To negali suprasti, kol nepamatai savomis akimis.
Taip susiklostė, kad buvau pakviesta į šeimos iškilmes. Na, maniau, nuvažiuosiu, bus pramoga, šimtą metų ten nebuvau. Net sukirbėjo šiokia tokia nostalgija, prisiminiau vasaros savaites, praleistas tetos namuose.
Išvažiavau pakilios nuotaikos, vežina šakočiu ir kitomis dovanomis, o ir oras pasitaikė neblogas, tai šimto su trupučiu kilometrų kelionė prabėgo visai maloniai.
Kaimas, ar kitaip – kaimo tipo gyvenvietė, atrodė beveik tokia pati, kaip ją prisimenu, tik buvo ir skirtumų. Pavyzdžiui, piktžolėmis apėję laukai ir buvusi biblioteka užkaltais langais. Prisiminusi, kaip imdavau iš jos vasaros skaitymui knygas, šiek tiek nuliūdau, bet neilgam.
Tada staiga prisiminiau, kad nenupirkau vieno labais svarbaus dalykėlio, tad sustojau prie parduotuvės. Ji taip pat atrodė visiškai nepasikeitusi, bent jau iš išorės. Tas pats kadais apsilaupęs fasadas, tie patys laiptai, tik labiau aptrupėję.
Nemaloniai nustebino ant tų laiptų sėdintys nenusakomo amžiaus vyriškiai, paburkusiais veidais. Išsigandusi vos nepasukau atgal, bet mane išgelbėjo pardavėja. Išlėkusi nuvijo tuos vyrus šalin kaip šunis.
Pardavėja atsiprašė, paaiškino, kad jie čia trinasi jau beveik savaitę. Pašalpų pinigai, kuriuos gavo, baigėsi, dabar prašo šnapso ar bambalio skolon. Pardavėja siūlė jiems eiti nukasti jos bulves, žadėjo sumokėti, bet talkinykų taip ir nesulaukė.
Kol pirkau prireikusį daiktą, įsišnekėjome. Papasakojau, pas ką atvažiavau ir ko. Pardavėja pasiguodė, kad beveik visi protingesni senbuviai seniai išvažiavo gyventi kitur. Kas į didmiestį, bet daugiausia į užsienį. Jos pačios šeimoje išvažiavo beveik visas jaunimas, liko vien tie, kas negali, ir vaikai, kurių tėvai negalėjo pasiimti. O ką daryti? Darbo tai nėra.
Nesenai nusižudė jos pusbrolis, išėjo iš namų ir pasikorė. Niekas nežino kodėl. Gal dėl to, kad dar jaunas vyras susižalojo ir daugiau negalėjo rasti darbo? Gal dėl greitųjų kreditų, kurių nesugebėjo išmokėti? Gal dėl to, kad paskui užgėrė? „Davedė žmogų“, – reziumavo pardavėja. Atsisveikinau sunkia širdimi.
Kol važiavau į tetos namus, mane nustebino kontrastai. Vienos sodybos tiesiog spindi švara, nors gatvė ir duobėta, aplink namus žydi rudeniniai augalai, didžiausi gėlynai su vežimų ratais ir kitomis grožybėmis.
Kiti namai apleisti ar tokie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daržuose – piktžolės iki juosmens, kieme tas pats. Galvojau, gal niekas ten negyvena, bet paskui pamačiau kaip iš vienų namų išeina vaikas. O langai užkalti polietilenu... Kaip jie ten gyvena žiemą?
Tetos namai man pasirodė vieni gražiausių. Seną alytnamį jie pavertė jaukiu raudonų plytų nameliu, o aplink – išpuoselėtos vejos ir rūpestingai prižiūrėtas sodas ir gėlynai.
Po ilgų apsikabinimų, pasisveikinimų ir užstalės, susėdom su teta pavėsinėje išgerti kavos. Nesusilaikiau, ėmiau ir paklausiau apie tuos baisius namus. Teta tik gūžtelėjo pečiais. Jie su vyru pensininkai, jiems lengviau. Jie vis dar laiko ūkį – sava mėsa, kiaušiniai, pienas. Gauna nuolatines pajamas, todėl gali sau leisti daugybę to, ko negali leisti jaunesni.
O ką jaunesni? Kas neišvažiavo, tas prasigėrė. Girtuoklių šeimose augantys vaikai patys tampa alkoholikais, nuo dešimties, dvylikos metų patys geria kartu su tėvais. Tokiems jau niekas nesvarbu. Eina, prašinėja pinigų, vagia viską, ką tik gali, tempia į metalo supirktuves.
Padoresni žmonės bando kabintis, bet dažnai nepavyksta. Darbo birža tiesiog tyčiojai: ne visi gali išgyventi važinėdami į darbą keliolika, o kartais ir keliasdešimt kilometrų už minimalų atlyginimą. Vien degalų išdegina daugiau. Vasarą lengviau, galima parduoti uogas, grybus, daržoves...
Tie, kas turi galimybę, stumia kontrabandą – cigaretes, dyzelį, net degtinę. O ką daryti? Gerai, gali susikasti daržą, bet kaip drabužiai, vaistai, avalynė? Net dėvėtų skudurų pardavėjai užsikėlė kainas.
Būna, jauni žmonės laikosi, laikosi, o tada prasigeria greitai ir juodai, nes padoraus darbo ar pramogų nėra. Tiesiog nėra. Į valstybės tarnybas sulindę savi, versliukuose sukasi savi, na, nebent prekybos centre, bet ir ten ne kažin kas.
Važiavau namo ir galvojau: lengva burnoti komentaruose, jei kas nors skundžiasi, kad sunku. Lengva žarstytis žodžiu „pašalpiniai“. Pati esu ne kartą taip bambėjusi. Komentarų tiesa nerašau, bet perskaitau.
Viskas lengva, kol neatsiduri kito žmogaus padėtyje. Tiesiog būsiu atsargesnė vertindama.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
