Aš gerai pažinojau tą porą. Visiškai nesutinku su etiketėmis, klijuojamomis šiems nuostabiems žmonėms.
Vitą teisingiau būtų pavadinti darboholiku. Jis labai labai daug dirbo, neblogai uždirbdavo. Bet nebuvo didelis turtuolis. Dirbo kaip arklys, visiškai negailėdamas savęs. Pradėjo gyvenimą Vilniuje nuo nulio ir po truputį gerino savo buitį.
Taip, jis buvo mėgėjas išlenkti taurelę, gal šiek tiek ir priklausomas. Bet esmė tame, kad jis buvo labai komunikabilus žmogus. Jis turėjo aibę draugų, mėgo būti kompanijoje. Pas jį dažnai rinkdavosi įvairūs žmonės – negi jie sėdės prie arbatos (nors būdavo ir taip)? Ką bekalbėtume, alkoholis padeda atsipalaiduoti, suvienyti pirmą kartą besimatančius žmones.
Neteko matyti jo prisigėrusio iki sąmonės netekimo. Kartais atrodydavo – na, gatavas. Bet atsimerkia, ir iš jo žvilgsnio matai – neprarado sveiko proto, „vsio pod kontrolem“ (liet. viskas kontroliuojama). Išgėręs nors lašą alkoholio, neleisdavo sau sėsti už vairo.
Po mirties grąžino skolą Abu jie buvo išskirtinio padorumo žmonės.
Sakoma: nori prarasti draugą – paskolink jam pinigų. Beveik kiekvienas skolinęs gali patvirtinti – taip ir yra. Bet kalbant apie Luckų – visai kitoks atvejis. Mes neretai skolindavome vienas kitam. Ir ne tik nerašeme paskolų raštelių, bet net nesutardavome, kada grąžinsim. Žinojau – jei man staigiai reikės pinigų, o Vitas tuo momentu neturės – apeis visus pažįstamus, nors po rublį, bet surinks reikiamą sumą.
Savo užrašų knygutėje jis iškart užrašydavo, kiek iš ko skolindavosi. Kai žuvo, buvo skolingas man nedidelę sumą. Buvau pasiruošęs pamiršti tai. Bet, praėjus po jo mirties kažkiek laiko, atėjo Tania: “Radau Vito knygutėje, kad jis liko skolingas tau, noriu atiduoti.“
„Baik, – pasakiau. – Tau dabar labiau reikia.“
Bet jinai ištraukė piniginę: „Nenoriu, kad po jo mirties liktų skolos. Su visais turiu atsiskaityti.“
Šiais laikais tai skamba neįtikietinai. Lengviau iš naujo tuos pinigus užsidirbti, nei atgauti paskolintus.
Svečias įžeidė šeimininką?
Kalbant apie tą nelemtą dieną...
Vitas buvo geros sielos, taikus žmogus. Ar išgėręs, ar būdamas blaivus – jokio agresyvumo. Pažinojau jį daug metų, buvome kartu skirtingose kompanijose ir situacijose, Lietuvoje ir už jos ribų ir nei karto neteko matyti jo įsivėlusio į kokias muštynes.
Priešingai, jis visada stengdavosi išvengti konfliktinių situacijų. Ir išspręsti viską taikiai. Ne dėl to, kad bijojo. Iš jo pasakojimų žinau, kad jam teko nemažai muštis. Ir dėl to, kad vaikystę praleido rajone, kur be stipraus kumščio tave sugniuždytų. Ir tais atvejais, kai tai lietė garbę.
Savęs įžeidinėti jis neleisdavo niekam. Ir tą lemtingą vakarą, kaip suprantu, svečias labai stipriai įžeidė Vitą. Jo paties namuose. Draugiškai priimtas ir sočiai vaišintas.
Nepateisinu Vito. Bet būna tokių žmonių, kurie nesugeba laikyti liežuvio už dantų, būtinai tūri pašiepti kitą žmogų. Vienas tai praleidžia, nekreipdamas dėmesio, kitas tokį svečią išprašo už durų. Vitas turėjo užaštrintą savigarbos jausmą. Todėl, mano nuomone, ir atsitiko tas, kas atsitiko.
Moterų turėjo, bet mylėjo tik žmoną
Ir dar apie jo meiles nuotykius ir nesantuokinius vaikus.
Taip, Vitas nevengdavo moterų. Bet nieko rimto, kiek žinau, nebuvo. Jos pačios jo norėjo, jausdamos magišką tikro vyro jėgą. Mylėjo jis tik žmoną. Žinojo, kad tai jo gyvenimo moteris. Jis niekam nežadėjo amžinos meiles ir neveidmainiavo dėl savo jausmų.
Galimas dalykas ir nesantuokinių vaikų jis turėjo ne tik du minimus spaudoje, o daugiau. Moterys pačios to norėjo. Jos neturėjo vyrų, bet norėjo turėti vaikų. Tais laikais nebuvo dirbtinio apvaisinimo ir spermos bankų, todėl pasirinkdavo Vitą ne kaip būsimą vyrą, bet norėdamos pastoti. Niekas nereikšdavo pretenzijų dėl nėštumo, nereikalavo alimentų. Būdavo laimingos, kad pagimdė vaiką.
Tanios gyvenimas su Vitu buvo sudėtingas. Šiuolaikinė moteris išsiskirtų, padalintų turtą savo naudai, išsireikalautų alimentus... Bet Tania žinojo, kad Vitas – jos meilė, laimė ir kryžius. Buvo daug nuostabių akimirkų, tik jas ir prisimena šiandien.
Palydėti Vitą į paskutinę kelionę atėjo daugybė žmonių. Buvo skaudu. Kad išėjo taip anksti, toks stiprus ir talentingas. Ir ne mažiau dėl to, kad mes praradome patikimą draugą, tikrą asmenybę.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
