Aš pati turiu 7 mėnesių sūnų. Tai mano angeliukas, kurį labai myliu. Labiau už viską gyvenime. Tai mano vilties spindulėlis. Mano gražuolis, kuris mane prajuokina ir pakelia nuotaiką. Būna, žinoma, ir baisių momentų, kai supu jį 12 valandų ir negaliu net atsisėsti. Keliuosi naktimis, nemiegojusi rūpinuosi juo, neturiu laiko nei pailsėti, nei pavalgyti. Bet aš jį vis tiek myliu.
Suglumau, kai Klaipėdos „Akropolyje“ prie „Maximos“ pamačiau porelę su kokių 1–2 mėnesių vaiku per pačią apsipirkimo karštinę. Vaikas rėkė pasikūkčiodamas, o mama, įsigilinusi į parduotuvės čekį, nekreipė dėmesio. Man taip gaila pasidarė, kad norėjau pati prieiti. Bet jos vyras, pamatęs mano ir aplinkinių žvilgsnius, pats paėmė į rankas vaikutį. Jis, žinoma, nusiramino.
Tai tik vienas iš daugybės atvejų, kai matau, kad tėvai abejingi.
Mama liepė dingti iš akių
Gulėjau su sūneliu ligoninėje. Girdėjau, kaip už sienos mama šaukė ant 4 mėnesių mergaitės. Girdėjau, kaip sesutės grasino iškviesti vaikų teises, kad vaikui tranko per užpakalį.
Mačiau, kaip parduotuvėje mama šaukė ant 8 metų sūnaus už tai, kad bando jai padėti paimti ir sukrauti prekes. Net pastūmė jį ir liepė dingti iš akių.
Mačiau, kaip mama, netekusi kantrybės, klykė ant vaiko ir tampė už rankos dėl to, kad vaikas verkė. Jis šaukė, kad skauda, o mama atsakė: „Man nerūpi, tylėk.“
Mačiau, kaip poliklinikoje mergaite užkliuvo ir parkrito, susižeidė rankytę, bėgo kraujas. Jos mama pasijuokė, įkišo į rankas telefoną ir pasakė: „Žaisk ir tylėk.“
O pati toliau su drauge kalbėjo. Jos net draugė pakraupo. Susirūpino, o ji pasakė: „Nesikišk.“
Man yra grasinę už tai, kad norėjau pakelti parkritusį vaiką, kuris verkė. Tempdama už rankos mama jį nusivedė. Aš nesuprantu, kaip taip galima.
Kam tas draskymasis?
Pati būdama su sūnumi balsą pakėliau tik vieną kartą. Ir tik sekundę. Iš karto po to pagalvojau: o kam šito reikia? Juk nepadės. Niekada niekam nepadėjo. Įkvėpiau 3 kartus giliai ir susiėmiau. Vaikas iš karto nusiramino. Ir nereikia čia draskytis – galima pamanyti, kad nemokam su vaikais bendrauti draugiškai, ant jo nešaukdami.
Aš nesu supermamytė nė iš tolo. Iki geros mamos man daug trūksta. Mano vyras iš buvusios santuokos turi dukrą, kuriai dabar 7 metai. Mergaite su charakteriu, manęs taip lengvai nepripažino. Tenka ir mums pasipykti, bet tai trunka trumpai. Iš esmės gerai sutariam.
Dabar galėčiau teigti, kad per 3 metus mes taip susibendravome, kad ji mieliau būna su manimi negu su mama. Mes kartu tvarkom kambarius. Užsiimam ir paišymu, ir darbeliais. Būna, susipykstam. Bet ji žino kodėl. Nes jai gražiai paaiškinau, kaip elgtis negražu ir kas mus liūdina. Būna ir ožių, bet ožiuodamasis toli nenueisi, ji irgi jau suprato.
Sutariame be šaukimo ir draskymosi. Buvo toks atvejis, kai kaimynai pasakė: „Jūsų dukra mašiną subraižė.“
Žinoma, turėjom atlyginti už tai, o mažajai neklaužadai liepėm nuoširdžiai atsiprašyti. Ji suprato, kad blogai padarė, atsiprašė ir sakė, daugiau to nekartos. Ir nekartoja.
Todėl nesuprantu, kodėl mamoms ir tėčiams reikia taip draskytis ir šaukti. Svetimas gali šaukti ant tavo vaiko – visgi vaikas ne jo. Bet kaip mama gali žaloti savo pačios vaiką? Juk tai jos angeliukas.
Savo mamai atleido
Mano pačios mama su manimi ne per geriausiai elgėsi. iki kol man suėjo 12 metų, buvom labai meili šeima, bet atsiradus patėviui ji mane apleido, pradėjo šaukti. Jie pykosi. Mano mama nėjo pas mane, kad vyro nesupykdytų. Man trūko jos, bet užaugau tokia, kokia esu. Ir mamai atleidau. Todėl, kad pati leidau gyvuoti jos santuokai.
Žinojau, kad mama dėl manęs būtų jį palikusi, bet buvau jau pakankamai subrendusi, kad suprasčiau, jog amžinai kartu su ja negyvensiu. O mama viena juk nebus.
Mano šeimoje buvo ir smurto. Dabar to nedarau savo vaikui ir vyro dukrai. Iš viso – kam to reikia? Geriau pažiūrėti laidą, pasikviesti auklę – tai tikrai padeda. Išbandžiau. Ir problemų nebūna, šauniai visi gyvenam ir bendraujam :).
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
