Esu ypatingai pasipiktinęs valdžios sprendimu atkurti privalomąją karinę tarnybą, dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, ar prieš 25 metus laisvę išsikovojusioje valstybėje neturėtų būti labiau ugdomas patriotiškumas? Ar neturėtų jaunuoliai patys trokšti ginti valstybę, kurioje jie užaugo? Savo tėvynę? Kodėl mes patys bėgame iš čia, vos tik baigę mokslus? Bėdos, manyčiau, slypi kur kas giliau.
Be to, koks iš žmogaus išeis Lietuvos sergėtojas, jei jis bus atvarytas prievarta? Manau, kad viskas turi būti daroma nuoširdžiai ir su užsidegimu, kurio, gaila, bet labai trūksta tarp mūsų tautiečių.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Kitas klausimas. Kodėl, pavyzdžiui, nėra prievolės puoselėti lietuvišką žodį, kūrybą? Štai čia atsiranda diskriminacija. Kodėl fiziškai silpnas, bet vidumi stiprus, tarkime, rašytojo talentą turintis jaunuolis yra prievarta vedamas tarnauti, griebtis ginklo ir nemalonios veiklos? Kas, po velniais, pasakė, kad Lietuvą ginti reikia kumščiais, jėga?
Galop, kas iš tos mūsų palyginus varganos kariuomenės? Kai mes turime vieną iš seniausių Europoje gyvų kalbų? Kalba gyva mūsų mintyse, veiksmuose, svajonėse! Politikai mąsto ne apie tai, ką reikėtų. Gal sukurkim prievolę kiekvienam piliečiui parašyti po knygą? Kažkodėl sunku tai įsivaizduoti. Tačiau griebtis ginklo ir mokytis žudyti tampa savaime suprantamu dalyku.
Gal nuspręskim taip, kad visiems būtų gerai? Mano pasiūlymas būtų toks:
įvesti tokią sistemą, kurioje kiekvienas Lietuvos respublikos pilietis padarytų ką nors gero tėvynės labui. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų karo prievolės atlikimas, ar poezijos knygos pristatymas, ar naujų darbo vietų sukūrimas.
Kiekvienas tegul sprendžia pats, kuo jis gali prisidėti ginant Lietuvą. Gal negriaukim jauniems žmonėms gyvenimų ir elkimės su visais sąžiningai?