– Kaip čia taip? – šaukė veikėjai.
– Kas tas Lenonas? – klausė veikėjai.
– Lietuva ir lietuvybė pavojuje, – aimanavo bendruomenės aktyvistai ir paskelbė karą.
Pirmiausia nubrido į salą ir suplėšė mūsų pakabintą plakatą, tada surito iš akmenų altorėlį ir sudegino pustuzinį žvakių, matyt, varydami eretiškas mintis ir dvasias.
To bendruomenės aktyvistams neužteko – iš Žvėryno iki miesto savivaldybės buvo numinti takai, rengiant protestus prieš šventvagiškus ketinimus „beveik pačioje Žvėryno širdyje surengti savo abejotinos meninės vertės akcijas, kurios lyg svetimkūnis suardys ramų bendruomenės gyvenimą“.
Savivaldybė ir Lietuvių kalbos komisija bei kitos institucijos buvo užverstos pasipktinusių bendruomenės narių laiškais ir pasiūlymais (ar neprimena tarybiniais laikais populiarių kolektyvinių pasmerkimo laiškų?).
„Įsivaizduokit, kas bus, jei jie pavadins salą to muzikanto vardu – minios to neaiškaus veikėjo gerbėjų rinksis tenai – rengs orgijas, vartos narkotikus, ištvirkaus, išmindžios ir apšiukšlins mūsų gražiojo Žvėryno pakrantes, o garbieji piliečiai, pasistatę namus ant upės kranto, neturės ramybės“ – grąžė rankas žmonės.
Tada netikėtai atsirado Žvėryne visą gyvenimą gyvenanti senolė , kuri prisiminė, kad vaikystėje, maždaug 1925 metais, ji eidavo pliuškentis į šią salą, o jos mama vadino tą salą Babiorska.
Tai buvo Žvėryno bendruomenės pergalė – savivaldybė pritarė susijaudinusių piliečių iniciatyvoms, pasmerkė mūsų antivalstybišką, antilietuvišką ir antivilnietišką sumanymą su tuo džonulenonu ir iškilmingai paskelbė, kad ta sala, apie kurią prieš metus turbūt nedaug kas ir žinojo, nuo šiol vadinsis Bebrų sala.
Praėjo metai. Matyt bendruomenės aktyvas išnaudojo daugybę energijos, nes naujų žygių ar iniciatyvų nebesigirdi. Jaučiuosi kažkiek kaltas dėl sumaišties ir tai atpirkdamas noriu pasiūlyti bendruomenei naujos veiklos – noriu atkreipti Žvėryno bendruomenės dėmesį į Žvėryno bažnyčią. Bažnyčia – turbūt gražiausia Žvėryno įžymybė (aišku, neskaitant B.Lubio, B.Gudelio, Š.Marčiulionio, A.Šemetos ir kitų piliečių pastatytų ir apgyvendintų architektūrinių ansamblių).
Žvėryno bažnyčia neapšviesta nei vienos net menkos lempelės – tamsiais rudens ir žiemos vakarais skendi absoliučioje tamsoje. Visas kvartalas aplink bažnyčią – lyg juodoji skylė, kur vaikščioti nejauku ir, matyt, nesaugu.
Neverta apeliuoti į Vilniaus valdžią: čia dabar pagrindinis moto – visokeriopas taupymas. Pati bendruomenė galėtų pasvarstyti, kad Žvėrynas – tai respektabilus, prabangus, pasiturinčių žmonių gyvenamas rajonas. Jie, na, dauguma jų juk mėgsta grožį, tvarką ir jaukumą.
Jei bendruomenė pademonstruotų bent dalį salos istorijoje eksponuoto ryžto ir išradingumo, paragintų kaimynus bendromis jėgomis apšviesti Bažnyčią ir jos aplinką – matyt, jau už kelių savaičių Žvėryno bažnyčia ir jos šventorius būtų jaukiai apšviestas.
Tik ar realūs veiksmai, kur daugiau darbo nei riksmo, domina Žvėryno patriotus? Na, žvėryniečiai, gal pabandykite?
Iš tiesų su nedidelėmis pataisomis kažką panašaus galima būtų pasiūlyti daugumai gyventojų bendruomenių. Pastaruoju metu madinga kelti triukšmą dėl menkiausių priežasčių ar rašinėti skundus, kam papuola. Tiesiog imti ir surengti talką, patiems kažką sutvarkyti tampa be galo sudėtinga.
Kelti triukšmą juk lengviau, o juk dar ir dėmesio sulauki. Argi ne puiku?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
