Jau greit bus dveji metai, kaip moteriškė kapstosi po dešinės pusės smarkaus insulto. Džiaugiamės galėdami su ja jau pasikalbėti apie jos sveikatą, norus, planus ne tik tiesiogiai, bet ir telefonu.
Aišku, pirmuosius metus taip nebuvo. Apie pirmus mėnesius galiu pasakyti trumpai – daržovė. Tačiau stiprėjo ne be kitų pagalbos. Labiausiai per tą laiką vargo ir ja rūpinosi jos draugas Rolandas. Su juo buvo prieš insultą pagyvenusi trejus metus. Apie jį ir noriu papasakoti.
Gal čia bus tik mano nuomonė, nes jį pažįstu, galima sakyti, 5 metus. Žmogelis atrodo kaip ir daugelis Lietuvos žmogelių – prieš keletą metų palaidojo žmoną, vaikai išsilakstė po užsienius, progai pasitaikius nespjaudavo ir į taurelę.
Tos moteriškės vaikai gyvena tame pačiame miestelyje, kartais aplankydavo savo mamą. Na ir atsitiko taip, kad kartą aplankius, vyriškis buvo išgėręs, susipyko su moteriškės sūnumi ir sūnus tiesioginė prasme nuleido jį nuo laiptų. Rolandas mėgino sugrįžti, tačiau durys buvo užtrenktos prieš nosį.
Vasarą jis buvo nusipirkęs tam pačiam miestely vieno kambario butą bendrabučio tipo name. Žodžiu, jis ten ir iškeliavo, o skandindamas skausmą dėl išvarymo gėrė. Gėrė žiauriai, kol, ko gero, pametė laiko ir kitokią nuovoką. Praėjo 19 dienų nuo jo išėjimo, niekas apie ji nieko nežinojo – kur jis ir ką veikia.
Tą dieną, kai mes lankėme giminaitę, negalėjome neaplankyti ir jo, daug padėjusio mūsų giminaitei. Kuršėnai nėra toks didelis miestas, tai susiradome namą, apklausėme kaimynus, ir vis tik mums nurodė, kuriam bute gali būti Rolandas.
Nepasakosiu smulkiai, kaip sunkiai prisibeldėme, kaip vos vos mums atidarė jis duris, kaip išsigandome vaizdo, kurį pamatėme. Tačiau suradę nežadėjome jau taip palikti.
Kaip minėjau, mūsų buvo 7, tai pasiskirstėme darbais: vieni prausė, kiti važiavo į parduotuvę pirkti rūbų, kiti skuto 19 dienų barzdą. Jo paties rūbai buvo permirkę šlapimu ir, aišku, kitkuo. Kambary be tuščių alaus butelių nebuvo nė trupinėlio maisto.
Rengimas ir prausimas vyko jam gulint. Vėliau su didelėmis pastangomis šiaip taip pasiekėm automobilį, nuvažiavom į Kuršėnų ligoninės priimamąjį.
Pirmiausia nuėjom patys paklausti, ar galėtų kuo nors mums pagelbėti. Budinti sesutė ir gydytoja sutiko priimti ir padėti. Žodžiu, tris, o gal ir daugiau, valandas buvo pastatyta lašelinė su skysčiais ir įvairiais vaistais.
Į alkotesterį pripūtė 4,1 promilės. Gydytoja pasakė, kad jam jau nedaug buvo likę gyventi, bet tuo pačiu ir perspėjo, kad vieno jau reikėtų nepalikti, nes gali prasidėti alkoholinės abstinencijos sindromas, patarė duoti daug skysčių ir maisto, išrašė raminamųjų.
Na, slaugėm jį pakaitomis. Ryte dar jautės nekaip, visas drebėjo. Giminaitė džiaugėsi jį vėl matydama, o mums reikėjo palikti Kuršėnus ir grįžti į savo namučius.
Tai norim pasidžiaugti, kad žmogelis jau neberagavo alkoholio nuo tos dienos. O budinčiai gydytojai ir sesutei labai labai AČIŪ, kad išgelbėjo eilinį Žmogų. Gaila, nepaklausėm jų pavardžių.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
