Pasipiktinimui priežasčių ilgai ieškoti nereikia. Išvažiavai paatostogauti? Pirmyn, papasakok visiems draugams apie tai, kokie „aborigenai tie viešbučių savininkai“, kaip „apsuko“ gintaro pardavėja ar kokioje girgždančioje lovoje miegojai.
Su šeima savaitgalį praleidai pramogų parke? Puiku, vadinasi, kas nors tikrai įstrigo atmintin. Nevalyvi dušai, nedraugiški darbuotojai ar trisdešimčia centų nuo 2010-ųjų metų pabrangę bilietai. O gal burbuliukai sūkurinėje vonioje per aštriai kuteno?
Nevalia pamiršti ir ligoninių. Jei pasiseks lankant gydymo įstaigoje kokį giminaitį pamatyti nutrupėjusį koridoriaus prie sandėliuko sienų tinką, personalas mielai lauks raštiškų skundų. Nes jau įpratę.
Kaip ir mes įpratę visur ir visada matyti tik bloga. Nepasitenkinimas savo pačių šalimi – jos žmonėmis, sistemomis, valdžia – puikiai matomas kitataučiams.
Nieko nuostabaus, kad kai pirmąsyk, dar 2008 metais, nuvykau į Angliją, ten sutiktas airis džiugiai išpoškino: „O, Lietuva? Žinau! Mes universitete neseniai matėme mokomąjį filmą apie Lietuvą! Jūs neseniai įsivedėte elektrą ir daugelis dar turite... kaip ten jie... šiaudinius stogus, jo?“
Išgirdus tokį pasakymą, nelabai kuo ir atsikirsi. Nepradėsi juk girti visos šalies kultūrinės, socialinės ir ekonominės pažangos nuo gūdžių 1892-ųjų, kuomet Lietuvoje buvo įžiebta pirmoji elektros lemputė.
„Taip. Neturime stogų, bet turime savo išdidumą“, – tada atsakiau aš.
Nežinau, ar kas nors suprato ironiją. Bet dabar man nebekyla klausimas, kodėl airis ar, tiesą sakant, visas jo universitetas apie Lietuvą buvo tokios nuomonės. Jeigu tautos mentalitete „įrėžta“ aistra skundams, nuolat ir jaučiamės vargšeliais. Ko vertas vien populiarus atkirtis šauktinių entuziastams – neisiu, nes, neva, ką čia ginti, čia vien šlamštas.
Kaip save pateikiame, taip ir atrodome.
Kokios to nuolatinio nepasitenkinimo priežastys? Daugelis autorių teigia, jog lietuvių mentalitetą sumenkino XX amžiaus įvykiai.
„Gyventojai raukėsi, badė vieni kitus pirštais, teisinosi, kad neturi pinigų, tačiau laiptinės dėl to tvarkingesnės netapdavo“, – taip rašytojas A.Guoga prisiminė sovietmetį Lietuvoje.
Manau, teisingiausiai problemos priežastį įvardino rašytojas ir žurnalistas J.Melnikas, knygoje „Paryžiaus dienoraštis“. Anot jo, ilgai kitai šaliai priklausiusios Lietuvos gyventojai sukaupė visą maišą kompleksų. Nuolatinė priespauda, pasak autoriaus, lėmė iki šiol mus persekiojantį nepilnavertiškumo ir nepasitenkinimo aplinka jausmą.
Visa tai – daugiau negu suprantama, tačiau gal jau vertėtų žengti žingsnį į priekį? Pradėti galime nuo mažų dalykų. Niekas nesiūlo išsyk pasivyti amerikiečių, apie kuriuos visa Europa atsiliepia: „Tie, kurie nuolat šypsosi.“
Bet juk kartais, grįžę iš atostogų, galėtume pagirti viešbutį, kuriame rytinė kava buvo patiekta dailiuose puodeliuose. Ar po savaitgalio vandens parke įvertinti tai, kokie laimingi iš jo grįžo vaikai.
Galbūt taip po truputį ir aplinkiniai nustos mūsų, vargšelių, gailėtis. Net jeigu ne kiekvieno mūsų namas renovuotas – išsaugokime kruopą išdidumo.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
