Prieš daugiau nei metus, prieš pat Kalėdas, žingsniavau laiminga iš prekybos centro „Ozas“, stotelės link. Kalbėjau telefonu, buvo vakaras, ir, kaip jau minėjau, prieššventinis laikotarpis, tad buvo daugybė žmonių bei mašinų. Dar nė nepriėjus pėsčiųjų perėjos, pamačiau važiuojamojoje dalyje gulintį žmogų. Man vos mobilusis neiškrito iš rankos.
Visiškai niekas į žmogų nereagavo. Automobilių vairuotojai tikriausiai buvo per daug susirūpinę savomis problemos – tiesiog aplenkdavo gulintįjį ir važiuodavo toliau.
Skubiai baigiau pokalbį ir nieko nelaukusi nubėgau prie gulinčio vyro. Pajudinau – kvėpuoja. Gal kiek išgėręs, galva sumušta, truputį prakirsta, kruvina. Tuo metu negalėjau nieko padaryti, nesu labai stipri, kad pakelčiau ar net patempčiau gulintį ir nereaguojantį žmogų nuo važiuojamosios dalies. Bet man buvo visiškai nesvarbu, ar jis girtuoklis, ar „bomžas“, ar dar kas. Kiekvienam žmogui reikia padėti.
Pradėjau žvalgytis į mašinas, kurios lėtai apvažiuodavo mane, tupinčią prie gulinčio vyro. Gestais pradėjau rodyti vairuotojams, kad kas nors ateitų padėti. Apsidžiaugiau, kai iš poros automobilių išlipo du vyrai ir padėjo nutempti žmogų į kelkraštį. Praeiviai tik pažiūrėdavo ir nueidavo. Stovėjau viena ir nežinojau, ką daryti.
Priėjo garbingo amžiaus moteris ir panašaus amžiaus kaip aš jaunuolis. Jie su manimi visą laiką prastovėjo kartu, paskambinome greitajai. Pagaliau pamačiau, kad yra geros širdies žmonių, kurie irgi nori padėti, o ne tiesiog pažiūrėti ir nueiti.
Situacija baigėsi gerai, atvyko greitoji, išsivežė nelaimėlį. Kaip toliau klostėsi – nežinau. Grįžau namo, virdama pykčiu ant tų, kuriems visiškai nusispjauti į nelaimės ištiktą žmogų. Dar kartą pasikartosiu – nesvarbu, koks tai žmogus. Svarbu yra padėti. Mane šeimoje ne taip auklėjo, kad ignoruočiau kito žmogaus bėdą. Nuostabūs žmonės tie, kurie padėjo. Ačiū.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
