Galiu pasakyti, kuo tai 90 procentų baigėsi. Po dar kelių savaitgalių kartu jis „nusirašė“. O koks nors pažįstamas vyras po to išmintingai lingavo: „Taip ir būna, kai pasirodot nerimtos...“
Pažįstama situacija? O, taip! Tam, kad pasirodytum nerimta, reikia labai nedaug. Viso labo – pasitikėti. Pasinerti į iliuziją, kad kitas žmogus į santykius eina tiesiai šviesiai kaip ir tu.
Atrodo, logiška: jeigu susipažinęs pradedi bendrauti artimiau, o paskui – ir intymiau, tai reiškia, jog abu vienas kitą traukiat ir norite susitikinėti.
Bet, kaip ir minėjau, beveik 90 proc. atvejų paaiškėja, kad vyras mąsto kita linkme: ilgai viliojau, keliskart permiegojom – einu toliau. Tai reiškia, kad jis melavo, jis apsimetinėjo, bet aplinkiniams atrodo nerimtos būtent moterys.
Kaip liūdnai parodė Natalijos Bunkės skandalo komentatoriai, vyras gali netgi sukurti laužą tavo kieme, o kale, prasikėtusia prieš netinkamą partnerį, vis tiek liksi tu.
Ir čia – po ilgai trukusių santykių. Tai ką kalbėti apie seksą po kelių pasimatymų? Dorovingieji plieks taip, lyg kiekvienas būtų tavo nekaltybę saugojęs iki vestuvių.
Blogiausia, kad tada nuleidi galvą ir tyliai pripažįsti kaltę. „Nereikėjo, nereikėjo man su juo miegoti...“ – baudi save už paauglišką jo elgesį.
Kai kitose Europos šalyse jau seniai džiaugiamasi seksualine laisve, Lietuvoje vis dar mėtomės akmenimis už nuogą moters blauzdą. Akivaizdu, kad ne tik LGBT apie laisvę ir lygybę reikia kalbėti – už savo seksualinius santykius mūsų šalyje smerkiamos dar ir moterys.
Moralinio spazmo ištikta visuomenė suakmenėjusi stebi kiekvienus viešai žinomus santykius, kurie tuoj pat nepalydimi vestuvėmis – na, kada gi jau ta paleistuvė gaus, ko nusipelniusi?
Kai vyrą sveikina su dar viena lovos „pergale“, o moterį nuteisia net už seksą nesusituokus, apie kokią lygybę gali būti kalbama?
Grūmoja tie patys šventuoliai, kurie visą jaunystę seiliojosi tikėdamiesi, kad nors vienai merginai pasirodys verti prasidėti. Kai taip nenutiko, jie, matyt, nusprendė, kad celibatas – jų sąmoningas pasirinkimas. Tiesa, dar yra tie vyrai, kurie patys permiegoję su tokia gausa moterų, kad pavargę nuo savo pačių melo apie meilę ir ateitį sako: „Jos visos per lengvos.“
Nepamirškim, žinoma, ir kitų moterų. Įstrigusių savo nelaimingose santuokose ar vienatvėje. Ar tik ne jos nuodais spjaudosi ant mėginančių ieškoti laimės? Gerų vyrų yra, yra ir sąžiningų. Yra tų, kurie į santykius irgi žiūri švariai ir susitikinėti jiems nereiškia „paskambinti, kai nuobodžiauju“. Bet iki jų pasitaiko sutikti ir kelis mulkius. Ar dėl to reikia nusigraužti nagus?
Dar balandį feisbuke audrą sukėlė vaizdo įrašas, kuriame psichologas Tomas Lagūnavičius aiškino, jog po pirmo pasimatymo atsidavusi mergina – ne kekšė. Moterys jį aptarinėjo ir džiaugėsi. Kodėl? Todėl, kad taip pripratome būti smerkiamos už vyrams visiškai normalų elgesį, jog žodžiai: „Atsipalaiduokit, nedramatizuokit, viskas okey„, – atrodė lyg gaivaus oro gūsis.
Ir jis teisus – nereikia dramatizuoti. Jau gali nustoti jaustis kalta dėl savo gyvenimo. Kaip nori, taip gyveni – tavo laisvė rinktis. Ir kam imti į galvą kritiką už nebūtas nuodėmes ar vyro nesusitupėjimą.
Ne, tu nekalta, kad jis nežino, ko nori. Ir ne, jeigu būtum pasistengusi dar truputėlį labiau, vis vien nebūtum privertusi jo susitupėti. Ne nuo tavęs tai priklauso. Nuo tavęs priklauso tik tai, kiek leisiesi murkdoma dviveidžių puritonų, kurie kalbėdami apie seksą sako „Nu nu nu, bobos“, o kompiuterio ekraną puošia dviejų besibučiuojančių pupyčių atvaizdu.
Rimtai – atsipalaiduokim. Už save atsakom pačios.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
