Staiga pasigirsta sirenų gūdimas, sraigtasparniai skraido labai žemai virš kažką blogo nujaučiančių miuncheniečių galvų. Televizija bei naujienų portalai patvirtina nuojautą. Vienas, du, kai kas teigia, kad net trys asmenys šlaistosi mieste bei šaudo į niekuo dėtus praeivius.
Staiga pasipila skambučiai, artimieji ir draugai klausia, ar nieko neatsitiko. „Facebook“ ir „Twitter“ sprogsta nuo pranešimų, gandų, nuotraukų bei beveik neiššifruojamų filmuotų epizodų. O pats sėdi vos už kelių kilometrų nuo šaudymo vietos ir klausaisi pranešimų apie kaip į vandenį dingusį teroristą. Virš stogo vis dar ūžia sraigtasparnai, už lango aidi policijos ir greitosios pagalbos mašinų sirenos.
Iki šio įvykio likus porai dienų, įvyko skerdynės traukinyje prie Viurcburgo, už poros dienų įvyks pirmoji savižudžio ataka Ansbache. Stabilioji Bavarija nerimsta, turtingoje Bavarijoje plinta baimė, pragmatiškoji Bavarija pamažu pradeda panikuoti.
Teroristų ir savižudžių aktai pastaruoju metu Europos viduryje vyksta beveik kas savaitę. Šie vaizdai tikrai gali įvaryti baimės, tiksliau pasakius, tai ir yra jų tikslas. „Saugumo situacija vis blogėja“, „ar tai kada nors pasibaigs“, „pasaulis išprotėjo ir apsivertė aukštyn kojom“, šnabžda žmonės. Teroro baimė auga. Bet ar ta baimė logiška?
Terorizmas Europoje nėra naujas reiškinys. Ankščiau tikrai nebuvo geriau, net priešingai. Jeigu palygintumėme teroro aukų skaičių 1970-aisiais ir 1980-aisiais, tai jis buvo daug didesnis nei dabar. Nuo 1972-ųjų iki 1986-ųjų kasmet per teroristines atakas žūdavo daugiau nei 100 žmonių. Po 1993-iųjų tai įvyko „tik“ du kartus – per įvykius 2004-aisiais Madride ir pernai Paryžiuje.
Senasis Europos teroras buvo regioninis reiškinys: IRA Šiaurės Airijoje, ETA Ispanijoje ir RAF Vakarų Vokietijoje. Dažniausias šių organizacijų teroristinių smūgių tikslas buvo vyriausybė bei kariuomenė. Dėl to, žinoma, šis politinis teroras nebuvo nei geresnis ar nei humaniškesnis.
Šiandienos islamistinis teroras yra nukreiptas prieš visą mūsų visuomenę. Teroras Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – tai karas prieš mūsų gyvenimo būdą, prieš laisvę, prieš mūsų nuostatas ir įsitikinimus. Jo auka gali tapti kiekvienas. Ir tai kelia baimę. Ypač paskutinėmis dienomis Vokietijoje.
Prieš „Charlie Hebdo“ išpuolį 40 procentų vokiečių nuogąstavo, jog teroras pasieks ir Vokietiją. Po atakų Prancūzijoje ir Belgijoje ši baimė kamavo jau 70 procentų apklaustųjų. Prieš keletą dienų taip ir atsitiko. Galima tik įsivaizduoti, kiek tokių yra po įvykių Viurcburge, Miunchene, Ansbache, kai visą Bavariją krečia smurto ir teroro karštligė.
Baimę stiprina tai, kad teroro atakų taikinyje yra civiliai, niekuo dėti žmonės, moterys ir vaikai, tai, kad teroristų metodai neprognozuojami ir brutaliai „išradingi“. Bet pats didžiausias baimės eliksyras ir jos šaltinis yra nenustojantis teroro vaizdų srautas.
Net psichologai jau pataria saugotis žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose plintančių ir milijonus kartų multiplikuojamų teroro vaizdų, neskatinti baimės, neperkrauti savęs ekspertų komentarais ir prognozėmis. Nuo to baimė ir nerimas tikrai nemažės.
Keisčiausias dalykas yra tai, kad žmonės pripranta prie bet ko, netgi prie tokio siaubingo reiškinio kaip terorizmas. Juk niekam ne paslaptis, kad tai ne paskutinis teroro aktas Vokietijoje ar Europoje.
Ar yra vaistų prieš teroro baimę?
Vokiečiui dažnai padeda skaičiai bei statistika. Valstybinis televizijos kanalas ARD paskaičiavo teorinę galimybę tapti teroro auka. Galimybė paspringti maistu ir numirti Vokietijoje yra beveik 600 kartų didesnė, nei tapti teroro akto auka.
Bet svarbiausia yra suvokti, kad baimė ir panika yra terorizmo tikslas. Kuo labiau Europos gyventojai bijo, tuo sėkmingesnis bus teroristų karas. Tai suprasti yra pergalės prieš baimę pradžia. Ir kuo mažiau mes bijome, tuo laisvesni mes esame.
Taigi velniop tuos teroristus ir iki pasimatymo Bavarijos alaus šventėje, į kurią ir vėl kaip kasmet trauks milijonai lankytojų. Ir esu įsitikinęs, kad šį kartą dauguma bavarų į alaus palapines eis ne tiek dėl alaus, kiek iš principo.
Juk Bavarijos šūkis yra „Liberalitas Bavarica“ arba vokiškai „Leben und leben lassen“. Tai reiškia – gyvenk taip, kaip nori, bet netrukdyk gyventi kitiems taip, kaip jie to nori.
Ši bavarų identiteto koncepcija galioja jau keletą šimtmečių. Keli bepročiai šios idėjos taip greitai tikrai nesužlugdys. Mėgautis gyvenimu šiais neramiais laikais nėra lengvabūdiška. Tai yra būtina.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
