Tapti gydytoju svajojęs moksleivis susidūrė su skaudžia tikrove

Žiūrint žinias, užkliuvo Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus pasisakymas apie tai, kad jei medikų kvalifikacija būtų tokia, kokia šiuo metu yra mokytojų, situacija būtų grėsminga ir tai labai greitai pasimatytų. Tik mokytojų kvalifikacija nėra taip akivaizdžiai matoma.

Visada atsiminsiu savo bendraklasį, kuris nuo penktos klasės svajojo tapti gydytoju, bet kai užaugo, jam teko susidurti su realybe – jo tėvai neturėjo pinigų ir galimybių vežioti jį į kitą miestelį privačiai mokytis chemijos.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Visada atsiminsiu savo bendraklasį, kuris nuo penktos klasės svajojo tapti gydytoju, bet kai užaugo, jam teko susidurti su realybe – jo tėvai neturėjo pinigų ir galimybių vežioti jį į kitą miestelį privačiai mokytis chemijos.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Įsivaizduokite, kaip sunku mums, kaimo vaikams, konkuruoti dėl valstybės finansuojamų studijų su licėjaus ar kitų didesnių miestų mokyklų mokiniais.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Įsivaizduokite, kaip sunku mums, kaimo vaikams, konkuruoti dėl valstybės finansuojamų studijų su licėjaus ar kitų didesnių miestų mokyklų mokiniais.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Skaitytoja

Sep 5, 2016, 5:36 PM, atnaujinta May 14, 2017, 12:02 AM

Visiškai su juo sutinku. Nepaisant to, manau, jog problema – ne tik mokytojų kvalifikacija. Ypač liūdna situacija kaimo mokyklose. Įsivaizduokite, kaip sunku mums, kaimo vaikams, konkuruoti dėl valstybės finansuojamų studijų su licėjaus ar kitų didesnių miestų mokyklų mokiniais.

Nors mokyklą baigiau prieš dvejus metus, valstybės finansuojamą vietą gavau ir galėčiau nesukti sau galvos, negaliu nekreipti dėmesio į tai, kas ten vyksta. Jau tada, kai aš lankiau dvyliktą klasę, situacija buvo nekokia: mums buvo aiškiai pasakyta, kad nesirinktume informatikos egzamino, nes tiesiog nebuvo mokytojo, kuris galėtų mus jam paruošti.

Panaši situacija ir su fizikos pamokomis – kai išėjo vienintelis mokytojas, mokyklos valdžia taip ir nerado, kuo jį pakeisti. Tad fizikos pamokos tapo kažkuo panašiu į „kažką kažkada apie fiziką girdėjusi mokytoja ir tiek pat žinių turintys dvyliktokai bando išspręsti bent vieną uždavinį“...

Visada atsiminsiu savo bendraklasį, kuris nuo penktos klasės svajojo tapti gydytoju, bet kai užaugo, jam teko susidurti su realybe – jo tėvai neturėjo pinigų ir galimybių vežioti jį į kitą miestelį privačiai mokytis chemijos, o mūsų mokykloje, deja, nelabai yra kam paruošti mokinius egzaminui.

Vos nepamiršau paminėti, kad dvyliktoje klasėje, iki lietuvių kalbos egzamino likus keliems mėnesiams, sužinojome, kad mokytoja mus mokė pagal kelių metų senumo programą ir rašinius rašome visai „ne į temą“. Na, ką gi, paburbėjome, pasinervinome ir mokėmės iš naujo. Kam pavyko „persilaužti“, kam ne, čia jau kita kalba.

Dar vienas gražus prisiminimas iš mokyklos – kai namo važiuodavau autobusu kartu su asocialiais asmenimis, kurie pavargę po viešųjų darbų gurkšnodavo alų ar vynelį, kartais apsistumdydavo, parėkaudavo, bet mano bandymas kažką pakeisti baigėsi socialinės pedagogės žodžiais: „Tikrai reikia kažką daryti“.

Taip, ponia, reikia, bet nepadarėte jūs nieko. Koks gi jums skirtumas, juk ne jūsų mažamečiai vaikai kasdien važinėja autobusu ir mato tokį pavyzdį. Aš, deja, buvau per jauna ir per daug nedrąsi, kad kažkas mane išgirstų.

Kai šiandien mano jaunesnioji sesuo papasakojo, kad negalės mokytis istorijos A lygiu, nes nesusidarė grupė, o per informatiką prie vieno kompiuterio sėdi trys vaikai, nes vėlgi – dviems atskiroms grupėms buvo per mažas mokinių skaičius, mane apėmė pyktis ir juokas – mokyklos valdžia didžiuojasi gražėjančia mokyklos aplinka ir renovacijomis, bet visiškai nekreipia dėmesio į tai, kas svarbiausia.

Žinau, kad ši mano rašliava taip pat nieko nepakeis ir gimnazijos pavadinimo neviešinsiu, bet esu beveik tikra, kad tai, ką aprašiau, galima būtų taikyti ne vien mano mokyklai, bet ir daugeliui mažų miestelių ir kaimelių ugdymo įstaigų.

Tad raginu mokinius netylėti, kartu su savo tėvais jūs galbūt dar galite kažką pakeisti. Tokioms įstaigoms galiu palinkėti tik vieno – kuo greičiau užsidaryti ir nežlugdyti jaunų žmonių. O mokiniams, kuriems dar liko kažkiek vilties – didžiausios sėkmės siekiant savo tikslų.

Taip pat galiu pabrėžti ir tai, kad mokykloje, kurioje mokiausi, dirba tikrai puikių bei kompetetingų mokytojų. Ačiū jiems už pastangas, jūs darote viską, ką galite padaryti tokiomis sąlygomis.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.