Po reportažo žinių vedėjas paskelbė apklausą: „Ar reikia iš vaikus mušančių tėvų juos atimti?“
Nekantriai laukiau apklausos rezultatų. Ir jie mane, švelniai tariant, šokiravo.
Tik 21 proc. dalyvavusių atsakė: „Taip, niekas negali skriausti vaikų.“ Tačiau net 79 proc. pasisakė: „Ne, be beržinės košės neužaugama.“
Žinoma, tokį didelį pastarųjų procentą kažkiek galėjo lemti pati klausimo formuluotė, nes vaiko atskyrimas nuo šeimos – tikrai radikali priemonė. Tačiau skaičiai, sutikite, yra iš tiesų iškalbingi.
Pamačiusi tokius apklausos rezultatus supratau, kad gyvenau iliuzijų pasaulyje, tikėdama, kad fizinės bausmės vaikams beveik išnyko ir yra taikomos išskirtinai marginaliniuose visuomenės sluoksniuose.
Muštis galima?
Taigi, pirmiausiai apsibrėžkime, kas yra fizinė bausmė. Aš tai įvardyčiau kaip veiksmą, sukeliantį vaikui fizinį skausmą, tokiu būdu sukeliant ir baimę, kuri paskatintų vaiką atsisakyti nepageidaujamo elgesio arba elgtis taip, kaip pageidauja tėvai.
Taigi, pagrindiniu faktoriumi, valdančiu vaiko elgesį, tampa baimė: „Aš taip nesielgiu (elgiuosi), nes bijau gauti per užpakalį.“
Tačiau kokia gi tokio auklėjimo smurtu (nelaikote pliaukštelėjimo per užpakalį smurtu? Klystate – tai taip pat yra smurtas!) ilgalaikė perspektyva? Panagrinėkime keletą aspektų.
Visų pirma, vaikas gauna itin ryškią pamoką – muštis galima. Aš galiu mušti silpnesnį, stipresnis gali mušti mane. Todėl fizinių bausmių taikymą vaikystėje laikau viena iš smurto šeimoje (čia jau kalbu apie smurtą tarp suaugusiųjų) prielaidų.
Pasąmonėje tai susidėlioja maždaug taip: „Aš mušu žmoną, nes ji silpnesnė, o muštis galima.“ Arba: „Vyras mane muša, bet jis stipresnis, o muštis galima, todėl privalau kentėti.“
Be kita ko, tėvai aiškiai parodo, kad smurtas galimas ir tarp vienas kitą mylinčių žmonių. Juk tėvai ne tik yra vaiko mylimiausi žmonės, bet ir, dažniausiai, tikrai myli vaiką. Ne visi paskui smurtauja – kitiems tai sukelia atvirkštinę reakciją, pasibjaurėjimą smurtu, tačiau tai turbūt daugiau išimtis nei taisyklė.
Užaugome (ne)normalūs žmonės
Kitas aspektas: laikas, kai galima vaiką auklėti smurtu, yra ribotas. O kas gi bus, kai vaikas užaugs? Jei visas jo elgesys buvo valdomas smurto baimės, kaip jis sugebės pats tinkamai pasirinkti, kaip elgtis?
Baimė yra akla ir nors daug kas galvoja kitaip, ji neformuoja gyvenimo vertybių. Baimė moko tik bijoti, todėl nė kiek nestebina tėvų skundai, kad nebegali susikalbėti su paaugliais vaikais, kad šie tarsi nutrūksta nuo grandinės. Bėda ta, kad kalbėti reikėjo anksčiau.
Galiausiai pasvarstykite, kaip fizinės bausmės veikia vaiko psichiką. Kad jos verčia pasiduoti aklai baimei jau išsiaiškinome, bet yra ir kita medalio pusė.
Štai patys brangiausi žmonės, kuriuos jis myli visa širdimi, jam trenkia. Dažniausiai dvasinis skausmas būna netgi stipresnis už fizinį. Ir kaip gi mažam žmogui susiorientuoti šiame pasaulyje, kaip atskirti gėrį nuo blogio, galiausiai, kaip pasitikėti tėvais? O juk pasitikėjimas yra bet kokių santykių pagrindas.
Minčių skaityti aš nemoku, bet tiesiog girdėte girdžiu, kaip kai kurie, skaitydami mano straipsnį, murma: „Taigi mus irgi mušė, ir ką, užaugom visai normalūs žmonės.“
Normalūs žmonės, sakot? O kaip negailestingoji statistika: pirmaujame Europoje pagal savižudybių skaičių, smurtą namuose patiria kas trečia moteris, esame nuolat pesimistiškai nusiteikę niurzgos, dėl bet kokių problemų kaltinantys visus, tik ne save? Tikrai labai normalūs žmonės, ką bepasakysi.
Dar viena skaitytojų grupė, kurių mintis bandysiu perskaityti, dabar linguoja galvas: „Kaži, kaip jos pačios vaikai, turbūt raičiojasi parduotuvėje ant žemės ar siautėja kavinėse, lipa visiems ant galvų, supermamelei abejingai stebint.“
Turiu tokius skeptikus nuvilti. Savo vaikų auklėjimui skiriu itin daug dėmesio (o norint auklėti be bausmių, laiko ir kantrybės reikia milijoną kartų daugiau). Man labai svarbu suformuoti jiems teisingą vertybių sistemą, kuri padėtų orientuotis gyvenime, taip pat svarbu padėti tapti visaverčiais visuomenės nariais, padėti suprasti, kad turime paisyti kitų žmonių interesų, išmokyti bendradarbiauti, išmokyti gerbti save ir kitus.
Kaip auklėju pati
Mano auklėjimo metodai yra paremti ribų nustatymu, motyvavimu, teigiamu dėmesiu, nuoseklumu. Tiesiog daug kalbuosi su savo vaikais, taip pat leidžiu patirti natūralias savo elgesio pasekmes, daugiau akcentuoju ne tai, koks elgesys blogas, o kokio elgesio tikiuosi. Taigi, yra daugybė būdų be baimės ir skausmo auklėti vaikus.
Nemeluosiu, neapsieinu ir aš be bausmių, tačiau visų pirma, bausmės yra visiškai kraštutinė priemonė, pasitelkiama itin retai, o antra, tai – jokiu būdu ne fizinės bausmės (net į kampą nestatau savo vaikų) ir jokiu būdu ne psichologinis smurtas, manipuliavimas.
Tai daugiau susitarimai: iš anksto suderame pageidaujamą elgesį (būtent – pageidaujamą, nes stengiuosi, kad vaikas pirmiausia žinotų kaip elgtis, o ne kaip nesielgti) ir kokios bus pasekmės susitarimo nesilaikant. Labai džiaugiuosi, kai mano vaikus giria pedagogai, pažįstami, o kartais net ir nepažįstami žmonės.
Kaip jau minėjau, auklėjimas be bausmių reikalauja daug pastangų, išmonės, laiko, kantrybės. Juk uždrožti nusikaltusiam vaikui diržu – minučių reikalas, o išaiškinti, įdiegti jam, kodėl vienaip ar kitaip elgtis nedera arba reikia, yra tikrai ne taip paprasta.
Todėl man panašu, kad beržinės košės mėgėjai tiesiog renkasi lengviausią kelią. Tačiau susimąstykime nors minutei, kokiu žmogumi norime užauginti savo vaiką, kaip norėtumėte, kad jis elgtųsi arba leistų elgtis su savimi. Ir galbūt tai paskatins jus pakeisti požiūrį į fizines bausmes.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
