Pirmoji – Relinda, buvusi šeicho žmona. Švaistėsi garsių įmonių pavadinimais ir pasakojo, ką reiškia gyventi su perdėtai turtingu vyru. Pasak jos, taip jau labai nieko gero, kad neištvėrė vyro agresijos, smurto ir paspruko pasiėmusi tik du lagaminus su paprastais, anaiptol ne vardiniais drabužiais. Paliko savo buvusiajam viską: „Tiffany“ sužadėtuvių žiedą už 650 tūkst. dolerių, firminius skudurus, juodąją kreditinę kortelę...
Nuo pat pirmos minutės labai nemaloniai nuteikė tai, kaip ši moteris darko lietuvių kalbą. Vartalioja žodžius burnoje kaip karštas bulves, ryškiai išlenda užsienietiškas akcentas, kalba prikaišiota angliškų žodžių. Išgirdusi net pamaniau, kad ji gimusi ir augusi ne Lietuvoje, todėl nežino, kaip tariamas žodis „katedra“, ir vietoj to gūžčiodama pečiais sako „cathedral“.
Sužinojusi, kad ji lietuvaitė, praleidusi vaikystę ir jaunystę Panevėžyje, likau apstulbusi. Pažįstu daugybę žmonių, kurie jau kelis dešimtmečius gyvena kitose šalyse ir vis dar puikiausiai šneka gimtąja lietuvių kalba, jos nepamiršta. O čia – prašom! Vos 10 metų svetur ir gimtoji kalba keliauja į šiukšliadėžę.
Kitas dalykas, kuris privertė ironiškai kilstelėti antakius, – dabartinis ponios Relindos verslas. Ilgai kentėjusi turtingo vyro pykčio priepuolius ir smurtą, o tada galiausiai iš to ištrūkusi, ji nusprendė įsteigti prestižinę pažinčių agentūrą. Turtingiems vyrams ir juos norinčioms rasti merginoms! Na, tada jau vadinkime daiktus tikraisiais vardais – ši moteriškė kuruoja barakudas.
Nors ji ilgai tikino neužsiimanti merginų pardavimu, viena vienintelė frazė viską aiškiai apibrėžė. Kai Asta Stašaitytė-Masalskienė paklausė, ar paprastas ir nuoširdus šeimos, keturių vaikų norintis vyrukas turi šansą Relindos pažinčių agentūroje, ponia tiesiai šviesiai atsakė: „Man įdomu, kiek sąskaitoje jis turi.“
Nors šioje agentūroje ir turtingos ponios gali susirasti gražų, jauną eržiliuką, ponia Relinda prostitucija to nevadina – matote, niekas niekam nemoka grynųjų pinigų. Na, čia jau kaip pažiūrėsi.
Ne visos merginos nori tų turtingų vyrų, ir ačiū Dievui. Ačiū Dievui, kad yra merginų, kurios sutinka mokytis, arti juodai, dirbti ir viską pasiekti savomis jėgomis, gyventi sunkiai, bet jokiu būdu nesutiktų tapti turtingo vyro paklode. Ačiū Dievui, kad yra merginų, žinančių tikrąją savo vertę. Bet nei pirma, nei antra herojės tokios nepasirodė.
Antroji herojė – Kristina. Ryški blondinė, jau įsipainiojusi į kelis skandaliukus ir išgarsėjusi labai „intelektualiu“ vaizdo įrašu „Taigi vaikinas man klube kokteilio nepastatė, taigi nėra normalių vaikinų Lietuvoj..., paliko dar baisesnį įspūdį. Žiūri ir galvoji: panele, ar tu pati girdi, ką sapalioji?
Ši mergina teigia, kad dirba erotiniu fotomodeliu, užkala 600 eurų už fotosesiją, kokių per dvi savaites turi po penkias. Keista, kad Kristin taip nuliūdo negavusi kokteilio. Kai tiek užsidirbi, gali gi ir pati ramiausiai nusipirkti. Bet pagrindinis cirkas vyko vėliau.
Ji neva nieko blogo nedaro ir jokiais draudžiamais dalykais neužsiima. Nors Giedrius Drukteinis vieną po kito rodo įvairiose eskorto portaluose aptiktus skelbimus ir pasiūlymus įvairaus tipo seksui, o prie kiekvieno jų – Kristinos nuotrauka. Panelės teigia turinti daug priešų ir visa tai – jų darbas. O fotografija be liemenėlės – arba fotošopas, arba draugė ją išplatino.
Regis, mergaitė jau pati painiojasi savo melagystėse. Jei fotosesija erotinė, tai, ko gero, tenka ne tik papukus parodyti, kitaip tai banali apatinių reklama – kuo čia dėtas fotošopas? Jei už darbą Arono Perezo pažinčių portale jai buvo siūloma vos 150 eurų, tai ko čia pavydėti ir priešams vogti Kristinos fotografijas, dėti įvairiuose nepadorias paslaugas siūlančiuose portaluose? Net kasininkė daugiau uždirba.
Su giliu liūdesiu pamaniau: na, pasižiūri vargšės gražios, gero gyvenimo trokštančios mergaitės tokių laidų, o tada jų galvelėse spragteli nematoma spyruoklė.
„O kuo aš prastesnė? Aš taip pat galiu“, – svarsto jos. Jei mergaitei nepasisektų susirasti turtingo rėmėjo (vadinkime daiktus tikraisiais vardais, ne žmonų tie turtingi žmogeliai ieško), visada yra antras kelias – kaip Kristinos.
Kas baisiausia? Ne vertybių trūkumas, o tai, kad dar ne visoms pasiseka taip lengvai prasisukti. Dažniausiai tokie bandymai gyventi turtingai ir laimingai baigiasi kokiame nors purviname motelyje, kur iš merginų atima dokumentus, paverčia sekso vergėmis, pripratina prie narkotikų ir šios vargšės baigia savo trumpą, nelinksmą gyvenimą kur nors tarpuvartėje, išsunktos iki paskutinio lašo.
Dažniausiai jas tiesiog šlykščiai išnaudoja, dukterų netekę tėvai iš sielvarto raunasi plaukus ir neturi net galimybės aplankyti jų kapo. Mirusias, negalinčias daugiau aptarnauti klientų, jas išmeta kaip šiukšles. Toks yra tikrasis šio šlykštaus verslo veidas.
Gaila, kad moterys pačios reklamuoja tokį gyvenimo būdą kaip teigiamą. Gaila, kad niekas iki šiol tokioms relindoms ir kristinoms neišrėžė į akis: vadinkit jūs tai, ką darote, kaip tik norit – pažinčių agentūromis, konsumacija, nekaltais masažais, eskorto paslaugomis, esmė nesikeičia. Kalbėkite apie užmokestį, kurio merginos ir vaikinai negauna pinigais, esmė nuo to taip pat nesikeičia.
Bet kokiu vardu pavadinta, bet kokia mokesčio forma apmokėta seniausia pasaulio profesija ir liks seniausia pasaulio profesija. Jei parsiduodi, vadinasi, parsiduodi – visa kita nesvarbu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
