Galbūt. Tačiau Lietuvoje saiko laikymasis išgelbėtų nuo ne vienos psichozės. O galbūt ir nestabilios psichikos žmonėms suteiktų bent šiek tiek ramesnį gyvenimą. Tam tikromis temomis neįaudrintų jų vaizduotės.
Ne taip seniai buvo kalafioro sukelta psichozė. Taip, motyvas apie jį parašyti buvo svarus, tačiau vėliau, manau, nueita per toli. Visą savaitę Lietuva buvo tarsi sąstingyje – viskas sukosi tik apie tą žiedinį kopūstą, tarsi ne kainos ar jų staigus didėjimas būtų viso to priežastis, o pati daržovė.
Tik gerokai vėliau, kai persisotino daržovių nuotraukomis portaluose, žmonės pradėjo svarstyti kainų politiką, priežastis ir realiai pradėjo veikti.
Dabar – tragiška šunelio Ramzio žūtis. Labai gaila gyvūnėlio, esu jautri ir pati verkiau, kai žuvo mano šunelis. Tačiau tai nereiškia, kad visą savaitę verta trimituoti apie tai, kaip reikia įamžinti šio šuns atminimą ir suteikti didvyrio statusą.
Juk šio tragiško įvykio pagrindinė tema turėtų būti – kaip pažaboti kontrabandininkus ir suvaldyti medžiotojus (jeigu iš tikrųjų ten tokie buvo). Apie drąsų pasieniečių pagalbininką pakaktų vieno straipsnio.
O dabar sukelta psichozė, renkami pinigai šuns įamžinimui, kuriamos ekspozicijos... tarsi tai vyktų ne visai sveikos psichikos žmonių bendruomenėje. Tarsi tai būtų kažko primesta tema, kad atitrauktų žmones nuo kitų bėdų, nuo artėjančių rinkimų.
Ir visa tai, manau, tik todėl, kad mums trūksta supratimo apie saiką. Įsismaginę pamirštame visa kita ir pučiame burbulus tik iš vienos temos. O juk gyvenimas nesustojo. Kasdien atsiranda kitų temų, kitų istorijų. Ne mažiau svarbių, skaudžių ir aktualių. Todėl, manau, pirmiausia reikia nepamiršti saiko jausmo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
