Pamatyti vaizdai krito giliai į širdį. Dar ilgai pykau dėl neteisingo pasaulio. Pykau dėl šitaip pažengusios žmonijos bejėgiškumo, kad niekas nežino, kaip išgelbėti baisiose kančiose mirštantį kūdikį.
Ką gi, šį reportažą parodžiusi LRT laida „Ypatingas atvejis“ nesuklydo – atvejis buvo dar ir koks ypatingas. Perskaičiusi žinią, kad Ilma Bogovičienė, įtariama, pati žalojo savo kūdikį formalino tirpalu, netgi patyriau šiokį tokį šoką. Visada atrodė, kad panašios istorijos – tik siaubo pasakos, kurios galbūt vyksta kažkur toli.
Pamenu, prieš kelerius metus užsienio spaudoje šmėstelėjo žinia apie atvejį, kai motina marino mažą dukrą chemoterapija. Į socialinius tinklus kėlė negaluojančios, plinkančios mergaitės nuotraukas ir guodėsi visam pasauliui, kaip skaudu, kai vaikas serga vėžiu. Vėliau kažkokiu būdu paaiškėjo, kad mergaitė iki motinos „gydymo“ buvo sveika... Mergaitė išgyveno, tačiau jos sveikata buvo sužalota visam gyvenimui.
Tada apie tai kalbėjau su vienu pažįstamu mediku. Jis papasakojo apie Miunchauzeno sindromą – psichikos ligą, kada tėvai kenkia savo vaikui, imituodami jo ligą ir bet kokiomis priemonėmis siekia dėmesio ir gailesčio sau.
Tokie žmonės pasiryžę viskam, kad tik pabūtų „nuskriaustųjų“ kailyje. Neretai Miunchauzeno sindromą turinčių tėvų vaikai būna tyčia žalojami, kad patektų į ligoninę, o tėvai atsidurtų dėmesio centre.
Tėvai arba išsigalvoja ligas, vedžioja vaiką pas gydytojus ir nepriima net minties, kad vaikai yra visiškai sveiki ar pradeda elgtis dar baisiau. Siekdami dėmesio jie vaikus apnuodija, prigirdo vaistų, leidžia pavojingus preparatus, pridusina. Todėl ligą būna sunku diagnozuoti, kol nepaaiškėja, kad vaikui kenkiama tyčia.
Dažniausiai sergantys tėvai pasirenka aukomis ikimokyklinio amžiaus vaikus, nes jais lengviau manipuliuoti. Lengva įteigti nebūtas ligas. Antra priežastis – tokio amžiaus vaikai yra per maži tiek paaiškinti kas su jais daroma, tiek per silpni pasipriešinti.
Užsienio ligoninėse, esant įtarimui ir siekiant sugauti vaikui kenkiančius tėvus „už rankos“, yra įrengiamos slaptos stebėjimo kameros. Jos užfiksuoja baisius vaizdus, pavyzdžiui, ką tik klykusią iš sielvarto ir drebėjusią dėl vaiko gyvybės motiną, po valandos tyčia dusinančią savo kūdikį...
Tad man visai nekeista, kad mūsų medikai nesuprato, kuo sirgo tas vargšas berniukas. Kai vaiko gyvybė kabo ant plauko, o motina verkia kruvinomis ašaromis ir blaškosi iš nevilties, sunku patikėti, kad ji pati galėtų sukelti vaikui tokį nežmonišką skausmą. Sakykit, ką norit, bet net medikams, kurie visko prisižiūri, toks elgesys atrodo sunkiai suvokiamas.
Ekspertai jau nustatė, kad moteris pakaltinama, jai gresia kalėjimas iki gyvos galvos. Nepaisant to, nesuvokiu, kad šitaip galėtų pasielgti sveikos psichikos žmogus. Netgi dėl pinigų.
Klausimų dėl moters psichikos sveikatos man sukėlė ir kiti jos veiksmai – po sūnaus mirties ji pradėjo nuodytis pati. Koks sveiko proto žmogus save nuodytų ir kentėtų pragarišką skausmą?
Todėl neskubėčiau raginti rengti motinai linčo teismą, kaip siūlo kai kurie karštakošiai komentatoriai. Gal ji siuntė signalus apie savo psichinę būklę, tik niekas nereagavo?
Noriu, kad suprastumėt mane teisingai. Tikrai nepateisinu šios moters. Jei ji kalta, lai pati supūva kalėjime, nors ir tokia bausmė, žinant, ką teko iškentėti bejėgiui kūdikiui, atrodo per švelni. Jei serga – lai gydosi. Lai praleidžia likusias gyvenimo dienas uoliai saugomoje palatoje, toliau nuo visų, kuriems vėl galėtų pakenkti.
Apskritai, pastebėjau vieną liūdną dalyką – kasmet vis daugėja žmonių, kurie nukenčia nuo asmenų, turinčių psichikos sutrikimų. Blogiausia, kad vis dažniau tai būna vaikai.
Nepakaltinamas, psichozės apimtas tėvas sumetė į šulinį negalinčius apsiginti vaikus. Pogimdymine depresija serganti mama nužudė naujagimę dukrą. Tokie žmonės atsiduria visų akiratyje per vėlai, kai jau įvyksta nelaimė. Kai nieko nesugrąžinsi, mirusiųjų nebeprikelsi. Tokie žmonės atsiduria užribyje kur kas greičiau, nei spėjama sureaguoti.
Žinoma, pas mus demokratija ir nėra priverstinio gydymo net nuo rimtų psichikos ligų. Praktiškai žmogus vos ne pats turi nusistatyti diagnozę, pats nueiti pas gydytoją, pats paprašyti, kad jam padėtų. O kol jis vaikšto laisvėje, kenčia jo artimieji.
Esu asmeniškai stebėjusi vienos šeimos tragediją, kada žmona ir vaikai metų metus kentėjo tėvo teroro priepuolius. Buvęs normalus žmogus po sunkios galvos traumos pavirto pabaisa. Jis galėjo pulti nei iš šio nei iš to, ypač jei būdavo nors kiek išgėręs, buvo įsitikinęs, kad visi aplink bando jį nunuodyti, jam pakenkti. Jam užeidavo nerimo priepuoliai, vaidendavosi, kad namuose dar kažkas be jų yra.
Iš pradžių tik gąsdindavo savo elgesiu artimuosius, vėliau pradėjo smurtauti. Žiemą, vidury nakties išvarydavo žmoną ir vaikus į lauką ir vaikydavosi aplink namus su pagaliu. Grasindavo nusižudysiąs ar užkaposiąs visus šeimos narius kirviu.
Kad vyras greičiausiai turi psichikos problemų nujautė ne tik žmona, bet ir visi kaimynai. Matė, kad vyriškio elgesys neadekvatus ir jam metai iš metų blogėja. Priimdavo moterį nakvoti, slėpdavo nuo jo. O ką galėjo padaryti žmona? Ji iškviesdavo pareigūnus, vyras pagulėdavo areštinėje ir vėl sugrįždavo į namus. Šeimos gydytoja tik gūžčiojo pečiais, neva vyras turėtų pats į juos kreiptis.
Įkalbėti jį gydytis buvo neįmanoma. Jis buvo kategoriškai prieš. Vien užuominos apie tai sukeldavo jam pykčio priepuolį, nes tada jam pradėdavo atrodyti, kad šeima tokiu būdu siekia jo atsikratyti. Prievartinis gydymas taip ir nebuvo pradėtas taikyti, nors buvo akivaizdu, kad geruoju tai nesibaigs.
Po keleto nesibaigiančio teroro metų vyras pabandė nusižudyti. Tik tada tarnyboms ir medikams atsivėrė akys. Tik tada buvo pripažinta, kad vyras tikrai turi problemų ir kelia grėsmę sau bei artimiesiems.
Tai jei metų metus nepastebėjo tokio akivaizdaus dalyko, tikrai nekeista, kad retesnė psichikos liga praslysta visiems pro akis.
Gal jau atėjo laikas sukrusti medikams ir valdžios vyrams, kad daugiau rūpintumėmės Lietuvos gyventojų psichine sveikata ir užkirstume kelią dar didesnėms tragedijoms. Nors... Ar gali būti didesnių?..
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
