Bet mane pritrenkė pasibaisėtinas porelės nerūpestingumas. Visos tarnybos sukeltos ant kojų, socialiniai tinklai ūžia, paieškoms švaistomos lėšos ir resursai, susirūpino net svetimi. Aš taip pat meldžiausi, kad tik jie parsirastų, kad ši istorija nesibaigtų liūdnai.
Tik porelei, dėl kurios suko galvą daugybė žmonių, atrodo, tai buvo nė motais. Pazyliojo ir parsirado lyg niekur nieko. Žinojo, kad buvo ieškomi, bet net žinutės neparašė... žiauru.
Nesuprantu, kaip tokia paprasta išeitis neatėjo į galvą šios istorijos veikėjui Tautvydui. Vaikinui 21 metai, turėtų suvokti, ką daro. Nors gal čia aš ir neteisi. Ar daug atsakomybės turi suaugęs vyras, kuris užmezgė santykius su 16 metų mergina ir dar išsivežė ją visai savaitei, niekam apie tai nepranešęs?
Merginą dar kažkiek galiu suprasti, nors jos taip pat nepateisinu. Tokio amžiaus mergaitės nelabai žino, kas ta tikroji meilė, painioja ją su paprastu susižavėjimu. Jos dar nelabai suvokia, kad yra mirtingos ir pažeidžiamos, kaip visi kiti. Tikriems jausmams vien siaučiančių hormonų neužtenka, jiems reikia proto bei atsakomybės, ką ši istorija puikiausiai įrodo.
Tikiuosi, kad atsiradę jaunuoliai taip pat suvoks – tai, ką jie pridirbo, nebuvo smagus nuotykis ir lengvas būdas patekti į žiniasklaidą. Tai buvo pats neatsakingiausias ir baisiausias poelgis, sukėlęs daug skausmo artimiesiems.
Pati esu mama, sūnūs jau savarankiški, ir vis tiek jei kažkur užtrunka nepranešę, iš karto pradeda kankinti nerimas ir į galvą lenda baisios mintys. Nieko nėra blogiau už tą laukimą. Kas turi vaikų, tas mane supras. Rūpiniesi jais ir jų saugumu, nesvarbu, ar vaikui dveji ar dvidešimt metų.
Prisimeni tuos, kurie išėjo ir daugiau niekada nebesugrįžo, dingo be žinios. Prisimenu tuos, kuriems atsitiko rimta nelaimė. Gyvename ne pačiais saugiausiais laikais.
Kankinuosi, kol negaunu žinutės ar skambučio, liudijančio – jiems viskas gerai, o čia patys artimiausi žmonės buvo nežinioje visą savaitę!
Būtų mano valia, tai šito dalyko taip nepalikčiau. Nežiūrėčiau, kad panelei jau šešiolika, gerai įkrėsčiau į kailį, kad visą gyvenimą nepamirštų. Rasčiau būdų vaikiną nubausti, kad suvoktų savo elgesio pasekmes. Jis jau pilnametis, tegul srebia košę, kurios prisivirė. Gal kitą kartą susimąstys ne vien apie zyliones, bet ir apie jų pasekmes. Tegul nors susimoka iš savo algos pareigūnams, kuriuos sukėlė ant kojų, ir viešai atsiprašo visų, kurie išgyveno dėl šitos poros.
Galų gale gyvenimas viską sudėlios į vietas. Yra karmos dėsniai, nuo kurių dar nei vienas neišsisuko. Galbūt ateis toks laikas, kai šios istorijos herojai patys susilauks vaikų, o jiems paaugus sėdės namie kankinami nerimo ir siaubo, laukdami nors menkiausios žinutės, nors skambučio. „Mes gyvi, mums viskas gerai. Greit grįšim“. Gal tada pagaliau supras, ko prisidirbę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
