Kadangi lijo ir šalo tuo pat metu, susidarė plikledis. Šaligatviai ir automobilių stovėjimo aikštelės virto čiuožyklomis. Po septintos ryto dar niekur nebuvo paberta smėlio. Šaligatviai ir laiptai pasidengė plonu klastingu ledu. Pastatyk koją ne taip ir išsitiesi kiek ilgas.
Ir visur virš šito ledo bemat prilijo, atsirado neišbrendamos balos.
Eidama į darbą vos slinkau, teko žiūrėti po kojomis ir apgalvoti kiekvieną žingsnį. Pusiaukelėje tarp mano darbovietės ir namų yra pradinė mokykla. Mačiau, kaip per lietų slidinėdami, laikydamiesi vienas už kito, eina vaikai.
Kai kurie ėjo vieni. Kitus lydėjo lygiai taip pat slidinėjantys tėvai.
Šalia manęs ėjo kokių aštuonerių ar devynerių metų berniukas, aplenkė mane (dar nustebau, kad tokiu baisiu keliu šitaip greit mina) ir staiga slystelėjęs krito tiesiai į balą.
Kadangi buvau greta, padėjau vaikui atsikelti, paklausiau, ar nieko neskauda, ar viskas gerai. Atsakė, kad viskas gerai. Tada pastebėjau, kad vaikas praktiškai šlapias nuo galvos iki kojų. Viena striukės pusė net varva, kelnės šlapios...
Kol graibiau rankinėje servetėles, kad nors kažkiek jį nusausinčiau, berniukas vos neapsiverkė. Vieta atvira, vėjas košia kiaurai, savaime aišku, kad jam buvo šalta.
Pagalvojusi, kad tokiais šlapiais drabužiais eiti į mokyklą nereikėtų, nes dar peršals, paklausiau, ar toli gyvena. Sužinojusi, kad visai čia pat, pasiūliau jam eiti į namus ir bent jau persirengti.
O jis man: „Negaliu, mama liepė eiti į mokyklą.“
Sakau: „Bet gi tu šlapias, nors vienai pamokai grįžk į namus, persirenk.“
„Negaliu, – sako. – Mama namuose, barsis. Jai nepatinka, kai praleidžiu pamokas.“
Taip aš jo ir neįkalbėjau, šlapiais drabužiais patraukė į mokyklą. Vos ne jėga išsiplėšė. Vargu ar ir ten kam nors rūpės, kad vaikas šlapiais, ant kūno džiūstančiais rūbais sėdės keletą pamokų. Nebent pats pasakytų.
Slinkau apledėjusiu keliu į darbovietę ir galvojau, kokie keisti gali būti tėvai. Mano akimis, toks elgesys su vaiku yra mažų mažiausiai žiaurus.
Suprantu, pamokos pamokomis, mokslai mokslais. Geri pasiekimai taip pat svarbu, bet juk viskas turi turėti sveiko proto ribas. Jei to vaiko mama tikrai galėjo bartis dėl tokio dalyko, tada aš jos visiškai nesuprantu.
Nuo vienos praleistos pamokos, ypač jei yra rimta priežastis, dar niekas nemirė. O peršalimo ligos kasmet nusineša ne vieno vaiko ir suaugusiojo gyvybę.
Jei mano vaikas pakeliui į mokyklą parpultų baloje, pykčiau, kad neparėjo persirengti sausais drabužiais, o ne dėl praleistos pamokos.
Visą dieną tas vaikas neišeina man iš galvos, negalėjau nustoti apie jį galvojusi. Tikiuosi, jam viskas baigėsi gerai ir jis nesusirgs.
O mamoms noriu pasakyti vieną dalyką: jokie vaikų pasiekimai ir joks geras pamokų lankomumas nevertas jų sveikatos. Tai brangiausias jūsų vaiko turtas, o jūs turite būti tokia mama, kuri pamačiusi permirkusį sūnų, grįžusį į namus ir nenuėjusį į pamoką, nepradeda bartis.
Kur kas geriau būtų išsigandusį šlapią vaiką paguosti, išvirti jam karštos arbatos, parūpinti kitus sausus drabužius.
Galų gale, jei mama namie ir jai taip rūpi vaiko lankomumas, o puikiausiai matė, kokia padėtis lauke, kokia sliduma, galėjo nepatingėjusi apsirengti ir palydėti iki mokyklos durų. Manau, taip būtų buvę saugiausia ir geriausia.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų gruodžio 8 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
