Įdomiausia profesorės tezė yra jos išvada, kad pakeisdami tarptautinius žodžius lietuviškais padarome kalbą „virtuviškesnę“, buitinę. Ji tą išvadą remia savo įsitikinimu, kad „daugiausia Lietuvoje tarptautinius žodžius vartoja žmonės, kurie labiau išsilavinę, kurių mastymas sudėtingesnis“.
Nežinau, kiek tiesos tame jos įsitikinime gali būti, išskyrus kai neišvengiamai reikia vartoti profesinius, techninius terminus. Tačiau bendrinėje kalboje, pvz., kai Lietuvoje žmogus sako „teniso kortas“ vietoj „teniso aikštelė“, nemanau, kad tai parodo to žmogaus didesnį išsilavinimą ar sudėtingesnį mastymą. Ir nemanau, kad žodis „aikštelė“ yra kiek virtuviškesnis už žodį „kortas“.
Be to, Lietuvoje retas atskiria svetimžodžius nuo tikrų tarptautinių žodžių.
Kai sakoma teniso „kortas“ vietoj „teniso aikštelė“, žodis „kortas“ nėra joks tarptautinis žodis, nes, kaip Arvydas Barzdukas ne kartą yra aiškiai įrodęs, žodis „kortas“ nėra vartojamas nei vokiečių, nei prancūzų, nei olandų, nei kitų tautų.
Žodis „kortas“, kaip ir daug kitų dabartinėje Lietuvoje vadinamų „tarptautinių“ žodžių, yra paprastas svetimos kalbos žodžio sulietuvintas barbarizmas.
Profesorės pasakymas, kad kalba yra ne kalbininkų, bet žmonių, apskritai yra teisingas. Pagrindinis kalbininkų uždavinys yra iš žmonių surinkti jų žodžius, jų kalbą. Antras kalbininkų uždavinys – standartizuoti tą kalbą, pritaikyti jai taisykles.
Svarbus kalbos taisyklių tikslas – kad žmonės galėtų suprasti vienas kitą, galėtų susikalbėti – kad visi suprastų žodžius ir sakinius ta pačia prasme. Kiti kalbos taisyklių tikslai yra politiniai, skirti išlaikyti tautą, savo tautiškumą, kultūrą.
Kai kurioms kalboms, kurioms gresia išoriniai pavojai, taisyklės yra svarbios. Pavyzdžiui, lietuvių kalbai pavojų kėlė bajorų ir dvasininkų sulenkėjimas, vėliau – rusų caro spaudos draudimas, dabar – globalizacija, ypač anglų kalbos įtaka. Kitoms kalboms – pavyzdžiui, anglų, pavojaus nėra, nes ji yra kalbų globalizacijos ir variklis, ir paveldėtojas – tokioms kalboms taisyklės ne taip svarbu.
Profesorė pripažįsta, kad sava kalba yra labai svarbi tautiškumui išlaikyti, pripažįsta, kad egzistuoja „kalbos sąsaja su tautiškumu – ne tik mūsų, bet ir visų Europos kalbų ideologija: grynumo išlaikymas, tautiškumo parodymas“.
Bet sakydama, kad „šiais laikais, gyvenant globaliame pasaulyje, išlaikyti ką nors gryną yra beveik neįmanoma“, profesorė ragina mus per lengvai pasiduoti svetimų kalbų įtakai, lyg būtų neverta arba neįmanoma priešintis – ne priešintis vienam kitam svetimžodžiui, bet lyg neverta priešintis svetimžodžių urminiam antplūdžiui į lietuvių kalbą.
Tai jeigu profesorė mano, kad yra priimtina nesipriešinti kalbos globalizacijai, jeigu profesorė nuvertina lietuviškus žodžius, vadindama juos antros klasės „virtuviniais“, ir palaimina svetimžodiškus barbarizmus, tai yra tas pat, kas pasakyti, kad neverta išlaikyti Lietuvos tautiškumo.
Tačiau Prancūzija, Vokietija, Kinija, Izraelis ir kitos valstybės deda daug pastangų savo tautiškumui, kalbai ir kultūrai išlaikyti.
Kalba ne tik suteikia tautai savitumo, atskirdama vieną tautą nuo kitų, bet ir vienija žmones. Tuo kalba yra ne tik tautiškumo žymė, bet gal ir svarbiausias tautiškumo išlaikymo įrankis.
Gaila, kad viešoje erdvėje dar daug kur neatskiriami barbarizmai nuo tikrų tarptautinių žodžių. Taip pat gaila, kad lietuviški žodžiai pravardžiuojami, vadinami „virtuviniais“, o svetimžodžiai, tapę barbarizmais, priskiriami prie „elito“, prie „labiau išsilavinusių“ ir „sudėtingiau mastančių“ žodyno.
Teisininkas Donatas Januta, Lietuvos istorijos ir lituanistikos tyrinėtojas; knygos „Lietuviški takai“ ir daugelio straipsnių lietuvių ir anglų kalbomis autorius; buvęs mokslinio žurnalo „California Law Review“ redaktorius ir Kalifornijos valstijos vyresnysis prokuroras (Senior Deputy Attorney General for the State of California); dabar JAV LB krašto valdybos angliškosios spaudos atstovas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
