Užsirašiau pas šeimos gydytoją, man neseniai buvo priskirta nauja specialistė, atėjusi į valstybinį sektorių iš privačios praktikos. Vizito dieną, sulaukusi savo eilės, užėjau į kabinetą, prisėdau. Mano medicininė kortelė gulėjo pas gydytoją ant stalo.
Vos man pasisveikinus ir prisėdus, daktarė atsivertė mano kortelę ir pabėrė tiradą klausimų: „Koks jūsų kraujo spaudimas? Koks cukraus lygis kraujyje?“
Suglumusi gūžtelėjau pečiais, atsakiau, kad tikrai nepamenu, bet juk viskas yra surašyta kortelėje. Daktarė atrėžė, kad gydausi nemokamai ir netausoju specialistų laiko, jei eičiau pas privačiai dirbantį gydytoją, kur kiekvienas vizitas kainuoja, tai jau sekančiam vizitui žinočiau visus atsakymus į jos užduodamus klausimus.
Paprieštaravau, kad už gydymą aš susimoku savo valstybei mokamais mokesčiais ir nepritariu traktuotei, jog jis yra nemokamas, ir, vis dar nesuvokdama moralo esmės, pasiteiravau, kokia visgi yra medicininės asmens kortelės funkcija?
Juk ten susegta, suklijuota ir surašyta visos žmogaus diagnozės, negalavimai ir taikytas gydymas, ar ne tais duomenimis derėtų vadovautis specialistui? Daktarė atkirto, kad tokiu atveju medicininės kortelės peržiūrai jai reikia sugaišti 15 minučių.
Atsakiau, jog vizitui registravausi prieš kelias dienas, tad, mano nuomone, per jas galima atrasti laiko perversti konkretaus ateisiančio paciento kortelę ir susipažinti su jo sveikatos būkle. Tada jau daktarės asistentė įsikišo, paprotino mane, kad jie esą turi apie tūkstantį pacientų!
Toliau sekė gydytojos monologas apie tai, kad nereikia gydytojų laikyti kvailiais ir nieko neišmanančiais, jie esą šiais laikais mokosi 17 metų, išgirdau epopėją apie jos sėkmingą karjerą dirbant privačiai, išmokslintus savo vaikus, buvo išvardintos jų įgytos specialybės, diplomai ir dabartinės darbo pozicijos.
Mandagiai linkčiojau mintyse svarstydama, kuo ši išgirsta informacija galėtų būti naudinga mano gydymo procese, ir ar nebūtų buvę tikslingiau šį pasakojimui skirtą laiką visgi paaukoti medicininės kortelės pervertimui, bent prabėgomis susipažinti su manimi kaip būsima paciente.
Pasibaigus daktarės memuarams, gavau pluoštą siuntimų pas specialistus, taip pat į rankas buvo įbrukta knygelė kasdieniniams kraujo spaudimo rezultatams fiksuoti, gavau nurodymą jame kasdien žymėtis ir mano astmos simptomų eigą bei pokyčius.
Iš kabineto išėjau užtrukusi 50 minučių, į mane kaip špagos susmigo nedraugiški kitų pacientų, laukiančių savo eilės, žvilgsniai. Atsiprašančiai šyptelėjau ir paspartinau žingsnį išėjimo link.
Važiuodama link namų mąsčiau apie vizitą ir niekaip negalėjau suvokti savo šeimos daktarės darbo taktikos – negi tikrai kiekvienas jos pacientas, kad ir naktį pažadintas, gali išvardinti savo sveikatos rodiklius konkrečią metų dieną?
Panašu, kad medicininė knygelė tokiu atveju nebetenka prasmės, visi specialistai galės procedūras skirti remdamiesi mano kasdieniais užrašais? Juokas per ašaras.
Esu gerokai suglumusi ir linkstu prie sprendimo, kad teks keisti šeimos daktarę, nes su dabartine mes nerasime bendro sutarimo – jos darbo metodika man atrodo absurdiška.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
