Atrodo, kad lietuviui svarbiausia, kad būtų kuo pilvą prikimšt. O visa kita – pinigų švaistymas. Ir net nepastebim, kaip tampam demoralizuoti, nemylim, netgi nekenčiam savo šalies.
Pateiksiu pavyzdį iš asmeninės patirties.
Eilinė diena, su dukra, kuriai 5 metai, pakeliui į namus užsukom į parduotuvę. Veiksmas vyko Vilniuje, Jeruzalėje.
„Aš labai myliu Lietuvą, aš labai myliu Lietuvą“, – striksėdama tarp lentynų ji drąsiai traukė Marijono Mikutavičiaus dainą. Tai girdėdama, širdyje jutau džiaugsmą.
Bet tas džiaugsmas ėmė garuoti, kai ėmiau pastebėti aplinkinių žmonių žvilgsnius. Viena moteris dukrą nudelbė griežtai, o jos lūpos buvo kietai suspaustos. Kitas vyras praeidamas nedraugiškai pažvelgė į vaiką, tada į mane. Dar vienos pagyvenusios pirkėjos veide mačiau aiškiai atsispindintį pasibjaurėjimą.
Ir daugiau žmonių atsisukinėjo pažiūrėti, kas čia garsiai dainuoja apie meilę Lietuvai. Ir nemeluoju – nė vienas nenusišypsojo.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Jei dukra būtų vyresnė, ji būtų tikrai tuos žvilgsnius pastebėjusi, susigėdusi ir nutilusi. O dabar dainavo toliau, o aš tyliai surinkau visą priešiškumą.
Tikiuosi, kad žmonės buvo tiesiog labai pavargę ir vaiko dainavimas – nors ji to nedarė nei garsiai, nei kaip nors skardžiai – juos tiesiog erzino. Nors ir tai man nesuprantama.
Bet svarbiausia – tikiuosi, kad lietuvių širdyse neįaugo nepagrįstas priešiškumas savo šaliai, kurį taip uoliai mūsų sąmonėje sėja Rusijos propaganda.
Nors šis atsitikimas parduotuvėje įvyko dar rudenį, neišeina man jis iš galvos iki dabar. Ir skaudžiai vėl jį prisiminiau, kai su šitokiu pasimėgavimu buvo taršoma tautinių kostiumų idėja.
Taip, vaikai tautinius kostiumus greitai išaugtų. Bet garantuoju, kad bent tą trumpą laiką džiaugtųsi, didžiuotųsi, grožėtųsi savimi ir norėtų jais pasipuošti per kiekvieną šventę.
Aš už, kad vaikams meilę Lietuvai skiepytume visais įmanomais būdais. Nes jie Lietuvą myli, kol mes patys iš jų tos meilės neatimame.