Susidarė įspūdis, kad tai baisi „Švilpiko dienos“ versija, kada viskas kartojasi ir kartojasi.
Tokia pat skaudžia tema buvo kalbėta maždaug prieš metus, kai šulinyje buvo nuskandinti du nekalti vaikeliai. Tada taip pat buvo minimi tėvų kankinami vaikai, šmėkščiojo kraupios, bene mirtinai sužalotų kūdikių fotografijos, buvo kalbama apie vaiko teises ginančių organizacijų ir pareigūnų abejingumą.
Ir tada buvo kilusi visuotinė pasipiktinimo banga, kuri greit nuslūgo. Žmonės paneršė socialiniuose tinkluose, pasiriejo komentaruose, ir apsiramino. Atsirado kitų, svarbesnių naujienų ir gardesnių kąsnelių diskusijoms.
Vaiko teises ginančios institucijos buvo pripažintos gerai dirbančiomis. Visi, kas turėjo gauti per galvą už aplaidumą ir pareigų neatlikimą, liko savo šiltose vietose, kad toliau dėliotų iš stalčiaus į stalčių popierėlius ir prie neva nuveiktų darbų žymėtų varneles „atlikta“.
Jau tada buvo aišku, kad sistema, kuri turėtų apginti skriaudžiamus ir žalojamus vaikus, neveikia. Kad ji supuvusi nuo šaknelių iki viršūnėlių, kad darbas tik imituojamas.
Vakar Kauno vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas vartė kraupias smurtą patyrusių vaikų fotografijas. Širdis plyšo klausant, kaip medikas lūžinėjančiu, bejėgiškumo kupinu balsu ir vėl dėsto jau girdėtus faktus – vaikai mušami iki mirtinų sužalojimų, kūdikiai atvežami su lūžusiomis galūnėmis, mėlynėmis ir nudegimais (dėdė gesino į vaiko odą cigaretes). Apie kiekvieną atvejį pranešama vaiko teisių gynėjams ir pareigūnams, o iš šių institucijų sulaukiama tik olimpinės ramybės.
Jei teikiasi atvažiuoti specialistai, tai ne iš karto. Būna, apsilanko po savaitės, būna po kelių, kai smurto žymės jau išnykusios ir nusikaltimo kaip ir nėra. Būna, kad neatvažiuoja visai. Dažniausiai taip ir būna.
Jei atvažiuoja ir patikrina, visada patikima suaugusiųjų versija – vaikas nukrito nuo laiptų. Užsigavo pats. Niekas nekaltas. Nors, pasak profesoriaus, tai būna akivaizdus melais, kurio medikai net neklauso, nes viskas jau šimtą kartų girdėta.
Vaikai pagydomi, aplopomi ir vėl sugrįžta į tuos pačius namus, pas tuos pačius „mylinčius“ tėvelius, kad toliau kentėtų.
Baisu buvo klausytis ir Zitos Rimkienės pasakojimo. Apie šitą istoriją, kai girtaujantis senelis mušė ir kankino du – ketverių ir dvejų metų – berniukus, rišo juos prie suolo, kad nejudėtų ir praktiškai marino badu, taip pat kalbėjo visa Lietuva.
Jau tada buvo aišku, kad jei ne drąsi ir arši ponia Zita bei kiti neabejingi, pririštus vaikus nufilmavę kaimynai, neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę. Gal turėtume dar du mirtinai užtalžytus vaikus ir nė vieno kalto atsakingo asmens. Juk tris mėnesius socialiniai darbuotojai ir vaikų teisių gynėjai buvo akli ir kurti.
Iš vaikų teisių kontrolierės Editos Žiobienės kontoros, kuriai abejingumo neapsikentusi parašė vaikus ginanti kaimynė Zita, sulaukė tik formalaus atsakymo: „Dėkojame už jūsų rūpestį“.
Spėju, ši žinia E.Žiobienės net nepasiekė. Kuri nors patarėja parašė abejingumo kupiną padėką, o laiškas atsidūrė šiukšliadėžėje.
Ir tiek to rūpesčio iš aukštai sėdinčių asmenų. Suprask – ačiū, kad pastebėjot, o dabar atsikniskit ir leiskit mums toliau ramiai sėdėti šiltose gerai apmokamose pareigose.
Po šios laidos išaiškėjo bjaurus dalykas – vaikų teisių kontrolierė neturi jokių teisių ir įgaliojimų sukontroliuoti, kad vaikų teisių gynėjai savivaldybėse pradėtų dirbti. Ir apskritai, jos darbas, kaip ir visų – nuo aštuonių iki penkių. Jei paskambinsi prieš aštuonias ryte su žinia apie mirtinai sumuštą vaiką, tai dar sulauksi pasipiktinimo, kad skambini ne laiku.
Tada iškyla logiškas klausimas – jei yra pareigos, kurias užimantis žmogus nieko negali, ar apskritai apsimoka švaistyti valstybės lėšas tokioms pareigoms?
Dar vienas bjaurus dalykas, kuriuo negalėjau patikėti, liečia pareigūnų, tyrėjų bei prokurorų darbą. Pasirodo, pareigūnai, kurie atsakingi už tai, kad smurtautojai būtų sustabdyti ir nubausti nors administracine atsakomybe, kurpia popierėlius apie tai, kad nebuvo jokio nusikaltimo, nes nenori... gadinti nusikalstamumo statistikos!
Vadinasi, jei nusikaltimo nebuvo popieriuje, jo nebuvo visai. Todėl ir skubama patikėti tėvų žodžiais apie kritimą nuo laiptų, vaikų nerangumą ir nekaltas buitines traumas. Vaikai ir jų kasdienė kančia nesvarbu. Svarbiausia, kad statistikoje atsispindėtų blizgantys duomenys ir teigiami pareigūnų darbo rezultatai.
Manau, kad niekas nepasikeis tol, kol nebus nubausti ne tik smurtautojai, bet ir abejingi, olimpine ramybe apsišarvavę socialiniai darbuotojai, vaikų teisių atstovai ir nusikaltimų statistiką pagerinę pareigūnai.
Sukis kaip nori, o vaikai tampa ne tik savo tėvų, sugyventinių, senelių, bet ir šių žmonių abejingumo aukomis. Kol anie nebus nubausti, tol ydingas nieko nedarymo ir nematymo ratas suksis toliau.
Ir dar, mane vis kamuoja klausimas: „Kaip jūs miegat, E. Žiobiene? Kaip jūs miegat, vaikų teisių atstovės? Kaip jūs miegat, garbieji prokurorai, tyrėjai ir pareigūnai?
Ar sapnuose neaplanko visi nukankinti ir tebekankinami vaikai?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
