Žiūrėjau vakaro žinias, kur vėl buvo kalbama apie Kėdainiuose įvykusią tragediją.
Kaimynių elgesys nemaloniai nuteikė nuo pat pradžių. Man visos tos kieme sustojusios moteriškės priminė medžiotojų būrį.
Spėju, nuo ankstyvo ryto būriavosi lauke, kad tik nepraleistų progos, galėtų iki valiai išsibarti, o paskui dar kelias dienas plakti liežuviais.
Pamačiusios berniuko motiną, atvežtą duoti parodymų, kaimynės puolė koneveikti įtariamąją ir, spėju, jei toji nebūtų apsupta pareigūnų, būtų puolusios talžyti ne vien žodžiais, bet ir kumščiais.
Kai įtariamąją išvežė ir prireikė naujos aukos, teisuolės visos kaip viena puolė Monikos močiutę. Lėkė iš paskos, bėrė prakeiksmus ir kaltinimus, bet viena frazė man įstrigo labiausiai: „Visi Kėdainiai žinojo, kad jie taip gyvena!“
Vadinasi, visi žinojo ir visi tylėjo. Tylėjo ir tie patys dabar besipiktinantys kaimynai, tylėjo tos pačios dabar baisiai klykiančios moteriškės.
Dabar nuo jų pasipiktinimo kupinų balsų skamba visas rajonas, tik kyla klausimas – o kur jūs buvot anksčiau, rūpestingosios, širdingosios kaimynėlės?
Kol berniukas buvo gyvas, kol buvo galima pranešti apie smurtą, jums nelabai rūpėjo, kas dedasi už aklinai uždarytų svetimo buto durų. Buvot aklos, kurčios ir abejingos.
Kaimynai ramiai sėdėjo savo lizdeliuose, žiūrėjo televizorių, gėrė arbatėlę ir nė vienam nekilo mintis paskambinti pareigūnams ar bent jau į kaimynų duris, kad įsitikintų – viskas gerai.
Netikiu, kad niekas nieko negirdėjo ir nematė. Netikiu, kad niekas negirdėjo daužomo berniuko klyksmų, smūgių garsų, suaugusių žmonių riksmo. Netikiu, kad niekas nematė mėlynėmis ir gumbais nusėto vaiko ir apdaužytos jo mamos.
Spėju, laiptinėje ar lauke pamatę it slyva sudaužytą jauną moterį, mėlynes jos paakiuose, tos pačios geraširdės kaimynės tik tyliai piktdžiugiškai nusukdavo akis, o paskui dalindavosi tarpusavyje paskalomis apie tai, kaip gyvena ta jauna šeima.
Juk taip patogiausia ir saugiausia – ne mano daržas, ne mano pupos. Ne mano šeima, ne mano reikalas, o jei yra apie ką paplakti liežuviais, labai gerai.
Dabar, kai blogiausia jau atsitiko, kai nieko negalima pataisyti, staiga kaimynėliai sukruto kaip koks pabaksnotas skruzdėlynas. Dabar jau visi drąsūs, pasiryžę ieškoti teisybės ir bet kam iškabinti akis.
Bet, kaip sakoma, garsiausiai rėkia tie, kurie širdies gilumoje patys jaučiasi labiausiai kalti. Garsiausiai klykia ir linčo teismo reikalauja tie, kam labiausiai reikia nutildyti įkyriai šnabždantį sąžinės balsą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
