Savo vaiko pamoką pamačiusiai motinai net pradėjo drebėti rankos

Nesu mokytoja, bet puikiai žinau, kad yra tokių vaikų, kurių neįmanoma nei sudominti nei uždegti, nei apskritai įskiepyti jiems ką nors teigiamo. Todėl pasąmoningai tikėjausi ko nors panašaus ar net blogesnio.
 
Kol buvo pradinukas, mano sūnaus klasėje taip pat turėjome tokį džiaugsmą. Berniuką su specialiais poreikiais iš asocialios šeimos, kuris galėjo padaryti bet kam ir bet ką. 

Kol nepasėdėjau pamokoje (mokytojos paprašytos mamos kartais būdavo per pamokas. Šį darbą turėtų atlikti mokytojos padėjėja, bet persiplėšti neįmanoma) ir nepamačiau, kaip tas vaikas elgiasi, tol dar abejojau mokytojų darbo sunkumu, bet kai pamačiau... Tai grynų gryniausias siaubas. 

Nuo tada pradėjau rimtai bijoti dėl savo sūnaus saugumo toje klasėje ir jei tik būtų buvusi nors mažiausia galimybė, būčiau jį bemat perkėlusi. Bet aplinkinės mokyklos perpildytos, o į kitą klasę to vaiko niekas nekėlė. Ten buvo savų ypatingųjų. 

Taigi, apie mano patirtį siaubingoje pamokoje, po kurios net pradėjo drebėti rankos. Visų pirma, pradėkime nuo leksikono. Specialių poreikių turintis berniukas keikėsi, net ne keikėsi, o klykė nešvankius keiksmažodžius nustelbdamas mokytojos balsą. Ištisinis Bl**... na**...  pi**...  Ir kitų kalbos gražumynų srautas užgulė ausis. 

Į mokytojos pastabą reagavo pasiųsdamas ją kuo toliau. Į mano pastabą sureagavo išvadindamas mane k**va ir pažadėjo, kad gyva iš mokyklos aš neišeisiu. 

Jis visą pamoką blaškė kitus vaikus, jei ne garsiais keiksmais ir kvailomis replikomis, tai veiksmais. Pradėdavo suptis ant kėdės, tyčia garsiai bildėdamas į grindis. Kartkartėmis prapliupdavo nevaldomu, beprasmišku juoku. Beveik be sustojimo kalbėjosi pats su savimi, o porą kartų nei iš šio nei iš to pradėjo garsiai rėkti. Paskui išvis palindo po suolu. 

Kadangi be manęs klasėje kartais pasėdėdavo ir kitos mamos, iš jų sužinojau, kad toks elgesys dar ne pats blogiausias variantas. Vienai mamai jis metė per klasę kėdę. Tiesiog atsistojo, pakėlė ir metė. Laimei, kėdė nukrito tarp suolų, nieko nesužalojusi. 

Kita mama pasakojo, kad tas vaikas visą pamoką daužė galva į suolą ir nebuvo įmanoma jo nuraminti. 

Puikiai žinau, kad yra įspyręs mokytojai, ją apspjovęs ir suplėšęs ant mokytojos stalo gulinčius dokumentus. 

Vieną kartą atsinešė į mokyklą virtuvinį peilį ir pagrasino, kad visus išpjaus. 

Net aš, ne specialistė, puikiai mačiau, kad toks vaikas kelia potencialų pavojų kitų vaikų ir net mokytojos sveikatai. Tačiau mes nieko negalėjome su tuo padaryti. Suprantate? Nieko. 

Rašėm bendrą prašymą, kad tą berniuką perkeltų kitur, bet tiesiog nebuvo kur jį dėti. Vos ne kasdien ateidavo mamos pasikalbėti dėl jo elgesio su mokyklos direktore, bet ji tik bejėgiškai skėsčiojo rankomis – nieko negaliu padaryti. Jis dar per mažas, kad būtų išvežtas į socializacijos centrą, o pagal tyrimo išvadas puikiausiai gali mokytis su kitais vaikais. Tai nuostabioji integracija, kurią primetė „iš viršaus“ ir nieko čia nepadarysi. 

Nuo tada mane apėmė gilus įtarimas, kad ta integracijos programa yra pritaikyta anaiptol ne vaikų gerovei, o grynai pinigų taupymui. Vaikai paskutinėje vietoje. Tiek paprasti, kuriems tokie vaikai trukdo mokytis ir kelia pavojų, tiek „ypatingi“ vaikai, kuriems suteikus tinkamas sąlygas gal ir būtų galima ką nors padaryti. 

Pasvarstykite patys – neliko specialių mokyklų, vadinasi, nereikia skirti pinigų mokytojams, kurie būtų įgudę ir specializuotųsi dirbti būtent su tokiais vaikais. 

Nereikia išlaikyti patalpų, mokėti psichologams (juk akivaizdu, kad tokiems vaikams būtina dažna kvalifikuotų psichologų pagalba, o kartais nepakenktų ir psichiatras). 

Nereikia skirti lėšų elgseną koreguojančioms programoms ir pykčio valdymą išmanantiems specialistams. Nereikia skirti pinigų specializuotos literatūros ir pratybų leidybai. 

Einama lengviausiu ir žiauriausiu keliu – tokie vaikai tiesiog numetami į paprastas klases ir visa atsakomybė už jų elgesį ir ugdymą užkraunama paprastam mokytojui ant pečių. Jei mokytojas sugeba iš jų ką nors išspausti, tada galima mokytojo nežudyti ir neūdyti. Jei to vaiko pasiekimai prasti ir negerėja, tada kaltas tik mokytojas ir niekas kitas. 

O kaip turi dirbti mokytojai, kurių klasėse sėdi po penkis, šešis tokius ypatingus vaikus ir visi jie su savo kaprizais, neprognozuojamu elgesiu ir psichikos sutrikimais? Ką tada daryti? 

Gal garbūs vakar garsiai rėkę ponai pasakys? 
 
Nors ne. Tegul jie pasiima į savo tvarkingus turtingus namus po tokį vaikelį ir pabando padaryti iš jo išsilavinusį žmogų. Įdomu ar ilgai ponams užtektų kantrybės? Spėju, nė vienas nekentėtų, kol bus apspjautas, apstumdytas ar gaus per galvą su kėde.