Tačiau aš labai tikiuosi, kad R.Žilinskas nemato, kas dedasi po jo mirties. Žmonės komentaruose plūsta anapilin iškeliavusį žmogų. Aptarinėja jo tariamas ir menamas ligas, sveikatos būklę, gyvenimo būdą, seksualinę orientaciją, apie kurią, beje, žinomas žmogus drąsiai prakalbo vienas pirmųjų Lietuvoje.
Tiesa, mirusįjį apkalbantys ir negražiais epitetais besilaidantys komentatoriai – anokia naujiena. Slapyvardžiais prisidengę žmonės labai drąsūs mėtytis išmatomis. Ir protingi žmonės bjaurius komentarus tiesiog ignoruoja arba jų visai neskaito.
Bet yra dar vienas mane labai papiktinęs dalykas. Tai žinomų žmonių „selfais“ su R. Žilinsku. Socialinėje erdvėje po liūdnos žinios garsūs politikai ir visuomenės veikėjai suskubo dalintis prisiminimais apie velionį ir platinti su R.Žilinsku pasidarytas asmenukes, bendras nuotraukas.
Galbūt aš nieko nesuprantu ir Lietuvos politikos ir pramogų pasaulis taip gedi. Galbūt.
Bet man susidaro įspūdis, kad garsaus politiko ir žurnalisto mirtimi kai kurie pasinaudoja tiesiog norėdami priminti apie save.
O jei dar žinutės kontekstas neigiamas... Likau šokiruota ir pasibaisėjusi vieno jauno homoseksualaus režisieriaus pasisakymu, kuris sukėlė daug diskusijų ir skamba taip:
„Apie mirusius gerai arba nieko“ taisyklė negalioja, kai kalbame apie viešus asmenis. Kai miršta žymus politikas, žiniasklaida ir nuomonės lyderiai turi nugalėti savo emocijas ir atsiminti jo palikimą – tiek teigiamą, tiek neigiamą, nes svarbu informuoti ne tik žmones, kurie minimą asmenybę atsimena, bet ir jauniausią bei būsimas kartas. Kai mirė Margaret Thatcher, dalis britų tiesiog dainavo „The witch is dead“, o žiniasklaida atsiminė, kodėl ši politikė buvo vertinama kontroversiškai.
Dėl to su visa pagarba Roko Žilinsko artimiesiems, tačiau nėra adekvatu dabar atsiminti šį politiką kaip žmogaus teisių gynėją. Atvirkščiai. Savo veikla Rokas tapo „gerojo gėjaus“ simboliu – geras tas gėjus, kuris nieko nereikalauja ir nesiekia tokių įstatymų, kurie suteiktų visiems Lietuvos piliečiams lygiateisiškumą.
Jo balsavimai Seime ir pasisakymai viešumoje dažnai buvo paprasčiausiai homofobiški, nesvarbu, kokia būtų jo seksualinė orientacija. Jo nuolatinis priešinimas homoseksualių porų prieš santuoką ir šeimą prisidėjo prie tokio „finansinės partnerystės“ įstatymo, kokį dabar siūlo valstiečiai ir koks nespręs jokių realių problemų, išskyrus nebent kunigų ir vienuolių.
Ištrinti šį gyvenimo aspektą reikštų bandyti neadekvačiai nurašyti realybės dalį. Realybės, kuri skaudino ir žemino tūkstančius žmonių – o kitus būtent ir žavėjo.
„Aš pats esu gėjus. Bet aš prieš įsivaikinimą ir prieš homoseksualų santuokas. Vaikas tokioje šeimoje nėra natūralus dalykas. Ir kur gi čia vaiko teisės?“ (2013)
„Palikime šeimą ir santuoką su visais jos moraliniais įsipareigojimais „kol mirtis mus išskirs“ ramybėje, ir tvarkykime dviejų žmonių civilinius santykius tarpusavyje /.../“ (2015)
P.S.: homofobiški komentarai po šiuo postu tik paliudija Roko Žilinsko palikimą“, – rašė R. Zabarauskas.
Kiekvienas apie tokius pasisakymus pasidarys savo išvadas. O aš tik noriu pasakyti, kad skaitant tokius „atsiminimus“ apie velionį neapleidžia mintis – ar mes jau visiškai praradome žmogiškumą?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
