Vietoje stovyklos – į kaimą
Galvojome leisti juos į stovyklą, bet kai pamačiau kainas, susiėmiau už galvos. Stovyklų kainos siekia kelis šimtus eurų savaitei. Pasirodo, šiais laikais tai mums ne pagal kišenę. O taip norisi, kad atostogos atneštų naujų įspūdžių ir džiaugsmo.
Kiek pagalvojusi pasiūliau – važiuojam į kaimą, pas senelius! Linksmybes ir pramogas susigalvosim patys, vaikai pabus gryname ore. Iš pradžių šeimyna kiek priešinosi. Ai, kaimas, kas ten įdomaus, bet aš nenusileidau. Kaip sužinosit, jei net nenorit bandyti?
Nors orai nelepino, lietuviška vasara šykštėjo kaitrios saulės ir šilumos, turėjom ką veikti ir ką pamatyti.
Atsikeldavom ryte, ilgai ir tingiai pusryčiaudavom lauko virtuvėje, svarstydami dienos planus ir susitarę dėl kelionės maršruto lėkdavom iš namų žvalgytis po apylinkes. Toli važiuoti nereikėdavo. Vos keliolika minučių nuo namų ir atsiduri pasakiško grožio apsuptyje – banguoti peizažai, saldžiai kvepiantys šilai, skaidrios ežerų akys, paslaptinga Labanoro giria, Kaltanėnų miestelio parkas, juosiamas tingiai tekančios upės, Lygumų apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria kvapą gniaužianti panorama.
Sudomino vietos muziejus
Vaikus pakerėjo Reškutėnų kaimo muziejus, po kurį klaidžiojome kelias valandas, kur galėjome viską paliesti, apie viską išsiklausinėti, kiek tik nori spoksoti į eksponatus, neraginami ir nevejami. Po valandos pagalvojau, kad vaikai tuoj pavargs, nesitikėjau kad apžvelgsim visą ekspoziciją, bet kur ten! Išnaršėm kiekvieną patalpą, net išsižioję klausėsi ką kalbą muziejaus direktorė Viktorija Lapėnienė. Didelis ačiū, šiai nuostabiai moteriai už ekskursiją ir už nuoširdumą.
Aš buvau sužavėta, vaikai sugrįžo kupini įspūdžių ir paskui dar tris dienas nenutildami čiauškėjo apie tai ką tame muziejuje pamatė. Mano nuostabai nei vienas nepradėjo zyzti, kad telefonai su visais žaidimais ir mylimas planšetinis kompiuteris liko namuose.
Senelis pagamino vaikams lankus ir strėles, jie su malonumu miklino ranką šaudydami į daržinės duris. Neištvėrusi ir aš prisijungiau. Sužinojau - su taiklumu ne kas... Leidau strėles į padanges, keletą teko su kopėčiomis nukrapštyti nuo stogo, užtat prisijuokėm iš širdies.
Pažino gamtą
Į namus užbėgdavom tik persirengti. Visą laiką praleidom lauke. Net pietaudavom kieme, susėdę saulėkaitoje, prie senelio pagaminto stalo.
Nereikėjo avėti nei batų nei šlepečių, po kiemą ir šilkines kelio dulkes lakstėm basi. Ir nors kartais kojas dilgino šalta ryto rasa, nei vienas net nesučiaudėjom.
Vaikai raškė uogas tiesiai nuo krūmo ir pilna sauja pylėsi į burnas. Kaip triušiai triauškė šviežias daržoves, nuo kurių mieste suko nosis ir švelnius rūgštynių lapelius, graužė jaunas morkas, lukštenosi cukraus saldumo žirnius.
Po pievas vaikėsi didelius aksominius drugelius, springdami iš susižavėjimo vedė parodyti žalių metalu žvilgančių vabalų, įsitaisiusių vingiorykščių žiedynuose ir ant senos pirtelės sienų besikaitinančių driežų.
Keliavom į mišką grybauti, parsivežėm puspilnius krepšius geltonų voveraičių ir kelis paberžius, tad vakarienė mums kainavo tik kelis uodų įkandimus.
Iki soties laistėsi vandeniu, kvatodami iš visos gerklės. Prie šių linksmybių prisidėjo ir tėtukas, paskui ant virvių tarsi vėliavos plevėsavo skirtingų dydžių ir spalvų drabužiai.
Vaikai kiekvieną dieną išsimurzindavo iki ausų ir buvo tuo labai patenkinti. Nieko nesakiau – tikri vaikai arba švarūs, arba laimingi. Tad leidau jiems būti laimingiems, o pati kaip didelis katinas murkiau įsitaisiusi saulėkaitoje.
Vakarais žarijose kepdavom šviežias bulves, paskui lukštenome jas iš karštos folijos aikčiodami ir kikendami, nes buvom visi suodini.
Kūrenom laužą ir susėdę aplik jį žiūrėjom, kaip rangosi traškantys liepsnos liežuviai, o raudonos kibirkštys be garso gęsta mėlynoje tamsoje. Niekada nepamiršiu ugnies atspindžių, žaidžiančių plačiai atvertose savo vaikų akyse. Nepamiršiu, kaip jie žiūrėjo į laužą. Surimtėję, pritilę. Pajutę pirmapradę ramybę, kuri apima žmogų sėdintį prie ugnies.
Tobulas laikas su šeima
Suguldę vaikus miegoti dar ilgai vakarodavom dviese su vyru, po giliu žvaigždėtu liepos dangumi, šnekučiuodamiesi ir klausydami sodo šnabždesių. Tiesą sakant, jau buvau spėjusi pamiršti, koks didelis ir didingas būna vasaros dangus. Mieste jo tiek mažai...
Mes tikrai dar kartą sugrįšime į kaimą atostogauti. Keliausime kitais maršrutais ir kitais keliais. Nespėjom nuvažiuoti į Uteną, aplankyti Zarasų, ištyrinėti Ignalinos. Dar nebuvom Salako miestelyje ir neapvažiavom nė dešimtosios dalies to, ką verta pamatyti.
Vaikai taip ir nepamatė didelio žalčio, kuris kartais atšliaužia iš raisto, palei pirtį pamedžioti pelių, neplaukiojo valtimi Kretuono ežere. Nespėjo aplankyti visų tolimų ir artimų giminaičių, gyvenančių tuose kraštuose.
Taip kad turiu pripažinti – tai tikrai buvo pačios gražiausios ir tobuliausios atostogos. „Kaime geriau nei prie jūros“, - pareiškė dukra, o aš apsidžiaugiau, kad išsisukome kur kas pigiau nei leidę vaikus į stovyklą ir nuostabiai praleidome laiką visa šeima.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Atostogauju Lietuvoje – čia daug geriau nei Kanaruose!“.
Pasidalinkite savo istorija ir jūs! Siųskite ją bendraukime@lrytas.lt. Daugiausia skaitytojų sudominusių istorijų autorius apdovanosime puikiu prizu.
Net dviejų istorijų autoriai laimės nepamirštamą poilsį Ilzenbergo dvare (www.ilzenbergas.lt).
Šimtametis parkas, ypatingą istoriją turintis dvaras ir legendomis apipintas Meilės tiltas į ežero salą. Tokius unikalius įspūdžius Jums siūlo 500 metų istorija alsuojantis Ilzenbergo dvaras, vieną seniausių ir gražiausių dvarvietės erdvių paskyręs svečių poilsiui.
Laimėtojo laukia išskirtinis apsilankymas Ilzenbergo dvare ir ūkyje su 2 nakvynėmis dviem asmenims Amatų name su maitinimu 3 kartus per dieną. Pusryčiams ir vakarienei – degustaciniai dvaro produktai. Pietus paruoš dvaro šeimininkai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
