Kažkam tai hobis, kažkam verslas, kažkam papildomas pragyvenimo šaltinis. Atitinkamai ir rezultatas: vienų darbai žinomi už šalies ribų, kiti populiarūs draugų ar Facebook erdves platybėse, treti kuria sau ir šeimai dėl paprasto vidinio poreikio kurti ir jausti pasitenkinimą savo darbu.
Nesu aukštosios mados žinovė, negaliu pasigirt, jog ketursiūlę nuo dvisiūlės atskirčiau, bet ne apie tai kalba: noriu pasidalinti susižavėjimu apie dviejų žmonių darbą, kuris jau šiandien yra išskirtinis, ir kasdien vis kažkuo nauju stebinantis. Nė nežinau, ar tai galima pavadinti darbu, tai greičiau kūryba… Bet viskas iš pradžių.
Ieškojo išskirtinio rūbo
Tokios suknelės paieškas pradėjau nuo garsių pavadinimų drabužiais prekiaujančių salonų, parduotuvių lankymo. Iki šventės laiko turėjau pakankamai, todėl rinkausi preciziškai, neskubėdama, ilgai vertindama. Neminėsiu nė vienos firmos-firmelės, parduotuvės, kurioje praleidau ne vieną valandą, neminėsiu, nes nenoriu kažkam sukurt antireklamą ar papriekaištaut viena-kita pastaba.
Vardas negarantuoja kokybės
Vietos po saule visiems pakaks ir kiekvienas atras savo vartotoją, pirkėją, bet apibendrintai pasakysiu: garsios firmos vardas toli gražu negarantuoja kokybiško, gražaus, išskirtinio gaminio.
Daugelio aplankytų salonų asortimentas akivaizdžiai nėra vertas etiketėse nurodytų sumų. Vardas vardu, bet audinio kokybė, siuvėjos darbo profesionalumas, net tai, kaip pateikiama prekė pardavimo vietoje verčia abejoti, ar nesumaišiau užėjus į padėvėtų prekių parduotuvėlę, kurioje, beje, galima rast ir geresniu tų pačių firmų drabužių.
Gal būt garsūs gamintojai nurašė Lietuvą į „trečiųjų“ pasaulio šalių sąrašą ir mano, jog nesame verti drabužių, kurių siūlės neišsiskiria vos pirštais timptelėjus į šalis? Keisčiausia, jog į tokį akibrokštą madingo butiq’o savininkė, neprarasdama įtaigios šypsenos veide, reagavo kaip į savaime suprantamą dalyką: „Tai visiška smulkmena, labai lengvai pataisoma „prabėgus“ siuvimo mašina...“
Labai norisi perspėti skaitytojas nurodant šio butiq’o pavadinimą, bet velniai nematė, pavadinkim jį skambiai: „Pasidaryk pats“. Kažkam teks suknelę naujai persisiūti, o gal kam ir „lekalus“ parduos.
Interneto platybės
Nuoširdžiai galvojau, jog laukinių vakarų principų biznio laikai praeityje, bet, pasirodo, klydau, todėl ėmiau dairytis suknelės interneto platybėse. Gal nuo to reikėjo ir pradėti, bet visada norisi pasimatuoti išsirinktą drabužį, ne tik pasiskaityt apie audinio sudėtį, bet ir pačiai, tarp pirštų patrinti: buvo, kad didelės akys nuoširdžiai įrodinėjo, jog girgždanti sintetika – šimtaprocentinė medvilnė.
Vilnius didelis miestas, ir siuvančių čia tikrai daug. Panašu, jog ir marketingą išmanančių čia taip pat daugiausia nei kituose miestuose: internetiniuose puslapiuose galima išsirinkt ne blogiau nei bet kurioje parduotuvėje „gyvai“, patogu atsiskaityti, o netikusį drabužį nesudėtinga grąžinti ar pakeisti.
Bet čia lieka „timptelėtos siūlės“ problema – apie kokybę iš nuotraukų ne kažin ką nuspręsi, atsiliepimai ne visada paliekami profesionalų, o ir būkim atviri – lengvai koreguojami puslapio administratoriaus.
Dėvėtos suknelės
Kažkas užtarė pažymėdama, jog autorinis darbas negali būti pigus. Su kuo tikrai sutinku, bet kai pasirodė, jog suknelės gamintojas yra paprastas falsifikatorius, nukopijavęs rusų dailininko darbą, ir dabar sprendžiantis problemas besibylinėdamas dėl autorinių teisių. Bet koks noras užsivilkt ne tik šį, konkretų „autorinį“ darbą, bet ir bet kokį, siūlomą to paties gamintojo, – išgaruoja.
Nesu itin skrupulinga, bet tektų labai stipriai save įtikinėti, jog nesi apgauta ir sumokėjai už vienetinį daiktą. Juk sunkiausia apgauti save, daug sunkiau, nei klientą…
Taigi, suprasdama, jog pirmi trys iš keturių, mano pasirinktų kriterijų tikrai ne esminiai, apsisprendžiau tiesiog ieškoti „savo“ sukneles. Suknelės, į kurią vien pažvelgus užsinorėčiau apsivilkti.
Rado siuvėją
Labai dėkinga kolegei, parekomendavusiai siuvėjos iš Panevėžio paskyrą Facebook’e. Pati jau antrą suknelę įsigijusi, negailėjo pagyrų vardydama privalumus: kruopščiai atliktam darbui, operatyvumui. Pasirinkimas išgelbėjo jos šventę.
Prieš išsakydama liaupses, pradėsiu nuo nedidelių priekaištų: Facebook paskyra neatskleidžia viso kruopštumo, atsidavimo darbui, žavesio, kurį radau sukurtuose modeliuose. Įsitikinusi, jog „Piešiniai ant drabužių“ išaugo iš Facebook rinkodaros rėmų, ir pribrendo drąsiam žingsniui į daug platesnius vandenis.
Vėliau asmeniškai susipažinusi su siuvėja Asta ir dailininku Vytautu, kuris kategoriškai neigė esąs menininkas. Supratau, jog toks rezultatas pasiektas dėl jų principo: „Jei nenori dirbti, susirask užsiėmimą, kuris tau patiktų ir niekada neteks dirbt – tu kursi..“ Panašu, jog abu šie žmonės jau nebedirba.
Na, iš dalies nebedirba. O realiai siuvėja Asta suderina Panevėžio įmonės vyr. sandėlininkės darbo laiką dieną pradėdama 6 valandą ryte pasiruošdama pačios kuriamų modelių lekalus, sukirpdama audinius, tam kad vakare, po pagrindinio darbo sėstų nedidelėje, improvizuotoje siuvyklėlėje prie pramoninių siuvimo mašinų, iki vėlumos įgyvendinti idėjas.
Pavargsta? Labai, bet net vairuodama automobilį į darbą ar iš jo, namus tvarkydama ar net per pietų pertrauką kavą gurkšnodama projektuoja naujos sukneles modelį, sprendžia, kaip geriau jį sukonstruoti, pasiūti, kaip pateikti pritraukiant klientus.
Tokie pat, kaip dizainerio
Bet siuvėja pasidalina ir nemaloniais įspūdžiais: su pasiūlymu bendradarbiauti besikreipusi jauna, veikli mergina pageidavo sudaryt sutartį, jog nebus siuvami jos „sukurti“ modeliai, ir parodo suknelę, kurios „dvynę“ Asta ištraukia iš spintos.
Jauną verslininkę, nelabai suprantančią, kas yra lekalai, nustebino, kad jos „sukurtą“ modelį jau gerus metus gali įsigyti bet kuri pageidaujanti be jokių pretenzijų į autorines teises.
„Kas sugeba, kas moka ir nori, tegul siuva sau, draugams – man ne gaila, – dalijasi Asta. – Bet kai atėjusi mergaitė reikalauja sutarties mano pačios modeliui, jau nebejuokinga, jau pikta darosi. Tąkart dėl bendradarbiavimo nesusitarėme...“
Visais kitais atvejais, visi pasiūlymai aptariami labai lanksčiai: ieškomos abiem pusėms palankiausios sąlygos.
Piešė tik mokykloje
Vytautas šypsosi, jog pasitaiko, jog tuoj pat nuperka suknelę su piešiniu, kuriam skirta valanda ar pusantros, o visos dienos ar dviejų kruopštaus darbo kūrinys savo pirkėjo laukia ir savaitę, ir dvi.
Nors jam šis užsiėmimas naujas, pieštuką rankose iki tol laikė tik mokinuku būdamas. Svarbiausia – siekis ir noras, tada tobulėjimui ribų nėra.
Jau neišsitekdamas su piešiniais ant drabužių, Vytautas stengiasi įvaldyti naują sritį – sienų dekoravimą piešiniais. Mačiau „pirmą blyną“ autoriaus namuose ant sienos ir pripažįstu – darbas labai vykęs, puikus. Na, o Vytautas džiaugiasi, jog namuose dar pilna nepanaudotų sienų, daug vietos eksperimentams.
Gaminiai šluojami
Asta prisipažįsta, jog užsiimti pardavimais, reklama, kuri būtina stengiantis plėstis, tiesiog fiziškai neturi laiko ir jėgų. Todėl be Facebook puslapio, kur pasidalija visų naujų darbų nuotraukomis, be reklamos „iš lūpų į lūpas“, be draugų, pažįstamų ar bendradarbių rekomendacijų, jokio kito marketingo ir nėra… Nebent bičiulių sukurta svetainė smaukste.lt.
Geriausias lakmusas ar teisinga kryptimi einama – žmonių nuomonė. Pirmutinė mugė, kurioje įsidrąsinę sudalyvavo, tikrai nenuvylė: 2017 Panevėžio miesto gimtadienio šventėje visi gaminiai tiesiog šluote iššluoti, sulaukta daug pagiriamųjų žodžių, paskatinimų ir pageidavimų bendradarbiauti. Ir tai ne tik malonu jaučiant įvertinimą, tai didžiulis stimulas nesustoti, bandyti, ieškoti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
