Šioje istorijoje noriu pabrėžti ne nėščiosios elgiasį (nors jos elgesio buvau šokiruotas), o jos darbdavių požiūrį ir pabrėžti mažo miestelio didelę problemą. Bet apie viską nuo pradžių.
Suviliojo akcija
Ši istorija nutiko viename mažame miestelyje, kurorte. Prieš kalėdiniu laikotarpiu visos parduotuvės, mobiliojo ryšio kompanijos ir kiti vilioja akcijomis, nuolaidomis ir išpardavimais.
Viena mobiliojo ryšio ir namų paslaugas teikianti kompanija šiuo metu siūlo įsivesti namų internetą ir gauti žaidimų kompiuterį dovanų. Šia akcija susiviliojau ir aš.
Taigi, paskambinau nurodytu trumpuoju numeriu ir užsisakiau šias paslaugas. Po poros dienų internetas namuose buvo įvestas, tačiau žaidimų kompiuterio negavau, man pasakė, kad jį pristatys kurjeris artimiausiu metu. Po savaitės aš vis dar neturėjau žaidimų kompiuterio.
Buvau netoli šios kompanijos salono, tad nusprendžiau užsukti ir pasiteirauti, kada gausiu asmeninį kompiuterį?
Salono tarpduryje sutikau senyvo amžiaus moteriškę labai nepatenkinta veido išraiška (tik vėliau supratau, kodėl ji buvo tokia nepatenkinta).
Nemalonus aptarnavimas
Mane pasitiko ant kėdės dribtelėjusios konsultantės labai nepatenkintas žvilgsnis. Na, darbo pabaiga, pamaniau aš (salonas šeštadieniais dirba iki 15.00 val., o aš užėjau apie 14.15 val.).
„Laba diena, užsisakiau internetą namams, internetą man įvedė, tačiau negaunu žadėto kompiuterio, norėjau paklausti, galbūt jūs žinote, kada aš jį gausiu?“ – nieko nelaukdamas su šypsena išbėriau žodžius aš.
„Sveiki, pasakykit savo asmens kodą“, – pasakė ji perversdama akis taip, lyg aš to klausčiau jau tūkstantąjį kartą iš eilės.
„Sutartis mano žmonos vardu, gal galima pagal jos vardą ir pavardę pažiūrėti?“ – pasiteiravau. Tuomet pasakiau duomenis ir ji pradėjo monotoniškai spragsėti kompiuterio pele.
„Ne, nematau. Nematau, kad būtų užsakytas kompiuteris“, – pasakė ji.
„Na, čia akcija, tikrai turėjo būti užsakytas žaidimų kompiuteris „Sony“, – paaiškinu.
„Čia ne kompiuteris! Čia konsolė – žaidimų kompiuteris!“, – tai ji pasakė labai pakeltu tonu.
„Na, kaip kam“, – pasakiau aš.
Štai čia ir užsitraukiau pardavėjos nemalonę.
„Aš jūsų neaptarnausiu, jeigu turite klausimų, skambinkite trumpuoju numeriu“, – išrėžė ji.
„Ką? Kodėl? Ką jūs darote?“ – išlemenau aš ištiktas lengvo šoko.
„Aš jūsų neaptarnausiu“, – pakartojo ji.
„Gal galiu sužinoti jūsų vardą ir pavardę?“ – paklausiau aš.
„Ne, negali!, – atšovė moteris ir rodydama pirštu į pilvą tęsė, – aš esu nėščia ir manęs negalima nervinti.“
Aš likau be žodžių. Nežinojau, ką daryti, tęsti ginčą ar tiesiog išeiti.
Pasinaudojo padėtimi
Aš tiesiog išėjau. Nenorėjau rizikuoti supykdyti ar sunervinti besilaukiančią moterį. Bet likau šokiruotas. Ar faktas, kad ji laukiasi, leidžia taip bendrauti su klientais? Galbūt tai šios kompanijos politika?
Kreipiausi į kompaniją prašydamas paaiškinti situaciją, tačiau tai tebuvo „balsas tyruose”. Šiai kompanijai yra visiškai „nusispjauti” į savo klientą. Jiems visiškai nerūpi, kad man bus baisu ir nemalonu vėl apsilankyti šiame salone (o jis yra vienintelis mūsų miestelyje).
Šis kartas nebuvo pirmas, esu ir anksčiau taip aptarnautas. Kartą visiems gerai žinomoje statybinių prekių parduotuvėje esu sulaukęs atsakymo su keiksmažodžiais. Tačiau tai buvo pirmas kartas, kai moteris taip niekšiškai pasinaudojo savo padėtimi.
Tai yra mažo miestelio didelė problema. Aptarnavimas. Visur, visuose prekybos centruose, salonuose, servisuose, maitinimo įstaigose, visur. Aptarnavimas yra tragiškas.
Čia yra mažas miestelis, kurortas, kuriuo visi grožisi ir stebisi, deja, tol, kol netenka susidurti su aptarnavimu.
Problema ta, kad visų parduotuvių, šiuo atveju telekomunikacijų bendrovės salono, vadovai yra toli. Toli nuo mūsų miestelio ir dar toliau nuo realybės. Jie nežino, kaip čia elgiamasi su klientais, jie nežino, kad klientai renkasi jų paslaugas, nes tiesiog mažame miestelyje nėra kito pasirinkimo.
Papasakojau jums tik vieną mažo miestelio problemą. Vieną iš daugelio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
