Pagalbos prašymas
Išgirdus apie bėdą sustojau ir eilini kartą įsitikinau – sustojau veltui ir dabar dėl to vėl kenčiu. Pieš kelias dienas man parašė jauna moteris ir paklausė – už ką? Už ką Dievas taip baudžia jos vaikus?!
Ši mama savo vaikų žaizdas nuo parazitų gydė ūkišku muilu, nes neturi pinigų vaistams.
Nuraminau pasakiusi, kad padėsiu kuo galėsiu, o taip pat ir malda. Ir patariau kreiptis pagalbos į žiniasklaidą. Buvau įsitikinusi, kad tai vienintelė išeitis išspręsti problemą. Pamaniau, kad išgirdę jos istoriją žmonės tikrai neliks abejingi ir padės – kas patarimais, kas maistu, drabužiais, pinigais, būstu, o gal net ir darbą pasiūlys.
Moteris pritarė mano pasiūlymui ir aš nukreipiau ją į žurnalistą. Jos istorija jį irgi sujaudino ir jis nutarė padėti. Jis apskambino įvairias organizacijas bandydamas ieškoti išeities iš susiklosčiusios padėties. Taip pat susisiekė ir su manimi prašydamas padėti patarpininkauti tarp norinčių padėti žmonių ir moters, kuriai reikia pagalbos. Sutikau su viskuo. Kad tik viskas vyktų sklandžiai ir greitai.
Kitą dieną aš susisiekiau su pagalbą prašančia moterimi ir pranešiau jai, kad jos niekas nepamiršo ir daroma viskas, kad jai būtų suteikta pagalba. Kad pagalbos ieškoma įvairiose įstaigose, tame tarpe į moterų krizių centre.
Viena frazė privertė persigalvoti
Tačiau tada iš jos išgirdau pirmą priekaištą: „Jokio moterų krizių centro! Aš ten nevyksiu, nes ten neleidžia laikyti gyvūnų. O mes turime šuniuką, kuris yra mūsų šeimos narys ir kurio mes negalime atsisakyti“.
Taip pat neišgirdo ir mano prašymo atidaryti savo vardu banko sąskaitos. Norintys ją paremti žmonės turėjo būti finansiškai saugūs. Moteris paaiškino, kad neturi pinigų kelionei iki centro, kur yra bankas, todėl nori, kad pinigai būtų pervedami į mažamečio sūnaus sąskaitą. Pasiūliau pervesti trūkstamą sumą bilietui. Ji ir vėl nesutiko pasiteisindama, kad neturi, kur palikti vaikų.
Sutikau su jos sąlygomis ir bendravau toliau. Tačiau kai mūsų pokalbyje praslydo frazė – Vaikų teisių apsaugos tarnyba, netikėtai išgirdau – stop! Moteris teigė, kad jau nenori jokios pagalbos. Kad aš viską pamirščiau. Bandžiau išsiaiškinti tokios reakcijos priežastį.
Išsiaiškinau, kad moteris jau yra žinoma vaikų teisių apsaugos tarnyboms. Todėl ir bijo, kad sužinojus, kas jai atsitiko, iš jos bus atimti vaikai. Dar bandžiau įtikinti, kad nieko blogo neatsitiks. Kad vaikų teisių tarnyba nėra policija, kad jos nebaus, o padės. Neįtikinau. Moteris kategoriškai atsisakė pagalbos, nors aš mačiau, kad be jos pražus kartu su vaikais.
Nusprendė netylėti
Perspėjau, kad ji turi teisę atsisakyti pagalbos, bet aš neturiu teisės tylėti žinodama, kad kažkur kenčia maži vaikai. Nes tylėjimas šiuo atveju būtų nusikaltimas.
Ir aš likau be kaltės kalta. Po socialinių darbuotojų apsilankymo iš tos moters sulaukiau laiško su priekaištais. Moteris teigė, kad aš esu bloga, kad esu jai piešė ir jei iš jos atims vaikus, ji man to niekada neatleis. Esą ji dar kartą įsitikino, kad niekuo negalima pasitikėti, nes žmonės yra negailestingi.
Atsiprašiau ir paprašiau suprasti. Taip pat maldavau neatsisakyti pagalbos sakydama, kad ji klysta. Žmonės yra geri ir ji pati gali to įsitikinti, jei tik neatstums jų pagalbos rankos. Atsakymo nesulaukiau ir dėl to dabar labai skauda širdį.
Kaip man apmaudu, kad 21 amžiuje yra dar vaikų, kenčiančių nuo bado, šalčio ir ligų. Įsivaizduojate, kokiame dugne atsidūrė mūsų visuomenė?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
