Taip, šis minėjimas išsiskiria iš visų, mūsų atkurtai valstybei, patyrusiai tiek daug skaudžių momentų, tremčių ir netekčių, sukanka šimtas metų. Tai minėti būtina, tačiau pagrįstai kyla klausimas: o kas po to?
Ar tikrai lietuviai taps pilietiški ir nustos burbėti, kad toje šimtmečio valstybėje pragyventi darosi neįmanoma, kad valdžioje tik vagys, kurie, be reformų ir draudimų, daugiau nieko nemoka, o emigrantai į mūsų atkurtą Lietuvą plūste plūs?
Minėti šventes dėl to, kad žmonės turėtų laisvą dieną, yra labai paprasta ir lengva, lyg įsigyti norimą prekę prekybos centre, bet kai iškyla klausimas dėl pilietiškumo ir meilės bei pagarbos savo valstybei, tai gali tapti neįveikiamu tramplinu.
Toli žvalgytis nereikia, kasdien žiniasklaida trimituoja, kad viskas blogai, valstybė ritasi žemyn, tuoj tuoj jos neliks, o mūsų jaunimas, vos gavęs žinią apie šaukimą tarnauti valstybei, neria į krūmus visai pamiršdamas, kad ir jis yra mūsų atkurtos, šimtmečiui besirengiančios valstybės dalis, kad reikia ne tik šventę švęsti, bet ir prisiimti atsakomybę, kuri vadinasi Lietuva.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
