„Kada norite?“, – klausia manęs.
„Kuo anksčiau“, – atsakau.
„Galima šiandien“, – pasiūlo.
„Ne, šiandien per anksti. Tebūnie rytoj“, – atsakau.
„17.30“, – patikslina.
Išsitraukiu knygutę ir pasižymiu senamadišku būdu – įrašydama ranka. Knygutę pasidedu. „Kiek kainuoja?“ – klausiu.
„17.30“, – atsako man.
Mintyse nusistebiu, kad įkainis tikslus iki centų. Buvau girdėjus, kad už sudėtines mišias mokama 5–10 eurų, bet gal tvarka pasikeitė? Keista, kai už mirusiojo vardo paminėjimą per vakaro mišias imamas toks nemažas mokestis. Ištraukiu 10, 5, 1, 1, randu ir 50 ct. Kunigas pinigus susižeria į stalčių. Atsisveikinam.
Tik kalbėdama su mama, kurios prašymu užsakiau mišias mirusiam tėvui supratau, kad kunigas apsimetė nesupratęs klausimo ir pakartojo laiką, kurį jau buvau užsirašiusi jo akivaizdoje.
Veiksmas kaip Garfinkelio eksperimentuose, kai dalyvis apsimeta socialiai nekompetentingu ir stebi, kaip sutrikdo įprastinę sąveiką.
Jei bažnyčioje maniau, kad su manim bendravo šiltai ir maloniai, tai supratusi šį triuką – kažkada girdėtą (jei ką, kunigas apie pinigus juk nekalbėjo!) – pasijutau apmauta, panašiai kaip Nepriklausomybės pradžioje taksistai „žąsinus“ iš oro uosto veždavo „n“ kartų brangiau.
Ar ganytojams nesvarbūs avelių lūkesčiai jų atžvilgiu, kad sąžiningumas besąlygiškai garantuotas? Ir kaip pasijaučia žmogus, kai pasinaudojama jo atvirumu, patiklumu, pagarba situacijai (negi derėsies bažnyčioje)?..
Itin absurdiškai po tokio patyrimo nuskamba raginimas per pamokslą skatinti savo vaikus permąstyti pašaukimą apie galimą tarnystę Dievui. – Skatinti prisijungti prie apgaudinėtojų?!
Kaip jautiesi pripratusi prie žmonių sąžiningumo, geranoriškumo sekuliarioje aplinkoje ir netikėtai apmauta tokioje vietoje? Pažadinta. Suvoki, kad vadovavaisi stereotipais, tačiau gyvenimas įvairesnis: gyvojo Dievo gali būti daugiau šiapus nei anapus bažnyčios sienų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
