Bet Užkalnis yra Užkalnis. Įdomu, kad tų žmonių, kuriuos jis vadina viskuo nepatenkintais, Lietuvoje yra dugiau kaip pusė, o darbingo amžiaus dar daugiau. Suprantu, kad tokiems žmonėms kaip jis Lietuva davė daug. Leido atvirai tyčiotis iš vargingiau gyvenančių ir tokiu būdu susikurti sau palankias gyvenimo sąlygas ir tuom didžiuotis.
Bet gal pažiūrėkim, ką gi Lietuva davė jam ir ko nedavė kitiems, ne jo sukirpimo žmogeliukams. Tokiems žmonėms kaip Andrius Lietuva leido laisvai neršti ir laidyti savo „talento“ strėles į tuos, kurie nemala „š“, bet dirbdami stengiasi išgyventi.
Nenoriu svarstyti, kas kam ir ką davė ar galėjo duoti. Bet kai aš matau žmogų, sąžiningai dirbantį, negeriantį ir visomis jėgomis besistengiantį savo vaikus išauginti pilnaverčiais Lietuvos piliečiais ir galiu pasakyti, kad sekasi sunkiai.
Sunku ir graudu žiūrėti ir į tuos, kurie kaip ir turėtų teisę normaliai (jau pamirškim tą žodį oriai), paprasčiausiai normaliai leisti senatvės dienas (čia nekalbu apie keliones ir laisvalaikį. Čia kalbu apie pensininką, galvojantį, kurios pigesnės iš pigiausių dešros nusipirkti, kad liktų mokesčiams).
Kalbu ir apie tuos, kurie negali savo vaikų leisti į sporto užsiėmimus, nes tam trūksta pinigų. Kalbu ir apie tuos, kurie miršta slaugos ligoninėje dėl nepakankamos priežiūros. Kalbu ir apie tuos, kurie turėjo išvykti iš mylimos šalies vien dėl atlyginimo.
Andrius didžiuojasi, kad jis gali važinėti po visą pasaulį be vizų (nors tai nėra tiesa. Vizų reikia į daugelį pasaulio šalių). Nors tų, anot Andriaus, nepatenkintų, į tą daugelį šalių išvyko ne jomis pasigrožėti, o gyventi. Teatleidžia man emigrantai, bet dažniausiai jie vergiškai gyvena toli nuo savo šeimų tik tam, kad galėtų tas šeimas išlaikyti.
Gal vis tik reikėtų Užkalniui užgesinti savyje propagandos sukeltą „patriotiškumo“ ugnį ir pažvelgti realybei į akis? Nenoriu pasakyti, kad reikia viską, kas gerai, nubraukti, bet iš jo apkalbėto gėrio kažkaip tik jo paties važinėjimas po pasaulį daugiausia ir užsifiksavo, nes yra dalykų, kurie vystėsi ir vystosi nepriklausomai, ką Lietuva duoda ar ne.
Tiesiog žmonės, kurie dar turi vilties dėl mūsų šalies išlikimo, dirbo ir nekreipė dėmesio į kliūtis, kurios vis labiau darosi panašios į dirbtinai sudaromas (nors nesinori tikėti visokiomis sąmokslo teorijomis).
Trisdešimt Andriaus minimų metų vis tik šiais laikais yra nemažas laiko tarpas. Per tiek vokiečiai iš visiškai sugriautos šalies sukūrė klestinčią valstybę. Panašiai per tiek Izraelis absoliučioje dykumoje sukūrė savo šalį, o Lietuva nesugebėjo pastatyti šalies, kuri būtų draugiška didžiajai daugumai savo piliečių.
Ką padarysi, ponas Andriau, toks gyvenimas ir kaip tu sakai – patys kalti. Kalti, kad nėjo į mitingus ir nereikalavo iš valdžios teisingesnių ir blaivesnių sprendimų, tik tyliai nuolankiai dirbo. O murmėjimas, kaip ir visa kita, neatsiranda iš niekur.
Todėl, Andriau, kol dar visi, kurie kažką paskaito (tame tarpe ir tavo rašinius) neišvažiavo, gal pabūk, nors hipotetiškai, ir jų kailyje ir panaudok savo talentą rašyti kitai visuomenės grupei. Kurie tikriausiai, tavo nuomone, yra atsilikę „degradai“, bet jų dabar jau yra dauguma.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
