Visokiems 100-mečio projektams neatsakingai išleista maišai eurų. Kur ir kam nukeliavo mokesčių mokėtojų milijonai? Kiek bus viso išleista? Ar jubiliejus tik eilinė proga tratinti mūsų pinigus? Kokie pagrindiniai, įsimintiniausi, išliekamąją vertę turintys, šventės akcentai?
Neįgyvendinti projektai
Nuo 2014 m. aštriai diskutuojama apie paminklą Jonui Basanavičiui. Stumdytas, kaišiotas po Vilnių paminklas, kaip buvo planuota, 100– mečio proga nebus atidengtas. Gėda. Skulptūros reikalus tvarko Vilniaus vicemeras G.Paluckas. Tvarko „puikiai“.
Dėl Lukiškių aikštės metų metus laužomos ietys. Nuo 1999 m. sprendžiamas paminklo klausimas. Įvairiausi susikirtimai dėl Vyčio jau peraugo į anekdotus. Vytis merui R.Šimašiui neįtinka. Neįtinka ir taškas. Merui patinka bunkeriai, tačiau bunkerių nenori žmonės. Nors visokiems konkursams, nereikalingiems darbams ištratinta daug resursų, jokio memorialo jubiliejaus proga nebus. Tujų pjovėjui tai per sunki, neįmanoma misija.
Lukiškių aikštės rekonstrukcija mokesčių mokėtojams jau kainavo 4,7 mln. eurų. Dabar planuojami nauji milijonai. Reiks pertvarkyti sutvarkytą aikštę ir paruošti vietą memorialui. Statai, griauni, projektuoji, rekonstruoji, vėl griauni... Veiksmas vyksta. Neišsenkanti mokesčių mokėtojų pinigų upė teka. Maudykis, vartykis, pliuškenkis pinigų verpetuose.
Rekonstruojant išgaravo Lukiškių aikštės antikvariniai suoliukai ir šviestuvai. Kaltų nėra ir nebus. Kaip visada ir visur.
Griūnantys simboliai
Griūvantis valstybės simbolis – Gedimino kalnas taip pat nebus sutvarkytas. Kiek milijonų ir kur jie nuslinks kartu su kalnu – nežinoma, tačiau akivaizdu, kad vyksta keisti dalykai. Akyse griūvantis simbolis bus tvarkomas metų metus ir mokesčių mokėtojams kainuos didžiulius kalnus pinigų.
Keista, kad metų metus tinkamai neprižiūrėta Gedimino pilis tebestovi dar vis. Matyt ją saugo senasis geležinis vilkas. Gynybinė siena trūkinėja ir griūva. Jeigu gynybinė pilies siena bus ardoma, akmenys, plytos greičiausiai dings, kaip dingo Gedimino prospekto istorinės trinkelės. Vėl niekas, nieko turėtų nerasti.
100-mečiui įamžinti valdžios tikrų darbų nesimato, tačiau vyksta smagus pinigų deginimas: visokiausi pristatymai, forumai, neįsimintinos parodos, trečiarūšiai kino filmai, abejotini, bet brangūs projektai. Bus daug išliekamosios vertės neturinčių renginukų. Viską apmokėsime mes– mokesčių mokėtojai. Mokėsime, kaip visada, brangiai. Tradiciškai, lengva ranka, reikia-nereikia taškomi žmonių milijonai.
Didžiuotis reikėtų L. Mažyliu
Vienintelis rimtas šventės akcentas– prof. L. Mažylio privačiomis pastangomis (be mokesčių mokėtojų pinigų) rastas Vasario 16– osios Aktas. Būtų gražu, jei profesorius, nušluostęs nosį beveik tris dešimtmečius atsakingiems asmenims, neradusiems dokumento, būtų išskirtinai pagerbtas. Tačiau tai mažai tikėtina. Daugiau šansų, kad politikai prisidengę jubiliejumi, vardan reitingų pasipuikuos Aktu, prie kurio radimo nepridėjo nei piršto. Gal dar vienas kitam įteiks po medalį ar premiją. Niekas nesvarbu, svarbu puikuotis šalia nusipelniusių žmonių, girtis ir rūpintis reitingais, pasinaudojant kitų nuopelnais.
Netrukus Lietuvoje bus belikę 2,7 mln. Dar po kelių dešimtmečių Lietuvėlė bus pustuštė. 2017 m. išvyko 57,2 tūkst. Valdžia giriasi, kad darbuotis atvyko keli tūkstančiai ukrainiečių ir baltarusių. Daugumoje atvyksta vairuotojai, statybininkai, bet tai joks valdžios nuopelnas. Viso pernai atvyko 29,3 tūkst., tarp jų 10,5 tūkst. užsieniečių. Kiek jų dirba, moka mokesčius Lietuvoje yra nežinoma.
Emigracija didėja, gimstamumas toliau mažėja. Kasmet apie 10 tūkst. daugiau žmonių miršta, negu gimsta kūdikių. Visuomenė pagreitintai sensta. Po kelerių metų gali būti, kad regioninių miestų, miestelių gatvėse tarp pensininkų sutikę jaunuolį nužvelgsime ir stebėsimės, arba galvosime, jog tai turistas.
Vilniuje dar matysime jaunimo likučius. Vaikų darželių problema išsispręs savaime, mokymo įstaigos nebus perpildytos.
Nacionalinių lietuvių, ypač Vilniuje, mažės. Šalyje gyvenančių užsieniečių daugės. Jeigu kitataučiai nebus integruoti, reikės spręsti naujas problemas.
Nusivylimas valdžia
Žmonės bėga, nes jaučiasi atstumti, apgauti, nereikalingi. Bėga darbingiausi– mokantys mokesčius. Dabar mokės svetur, išlaikys svetimas, bet namais tapusias, valstybes. Ten gimdys ir augins vaikus. Švęs kitų šalių jubiliejus. Išvažiuoja medikai, mokslininkai ir kiti „protai“, išsimokslinę Lietuvoje. Lieka pensininkai bei išpūstas valdžios aparatas, neatsakingai tratinantis biudžetinius pinigus. Mažėjančiam mokesčių mokėtojų būreliui bus vis sunkiau ir sunkiau išlaikyti valdžios legionus bei vilkti didžiulį mokesčių vežimą.
Nusivylimas, valdžios apgaulės, kenkimas verslui ir piliečiams peržengia ribas. Valdžia gyvena sau. Tik sau.
Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, kad valdydama žmonių milijonus ir milijardus, valdžia net per ketverius metus, 100-mečiui nesugebėjo pastatyti paminklo J.Basanavičiui. Lukiškių aikštės klausimu tampantis devyniolika metų, nepavyko ir su Vyčiu. Todėl artimiausią penkmetį tikėtis sutvarkyto Gedimino kalno ar Nacionalinio stadiono yra nerealu. Valdžiai patinka brangūs, ilgi procesai, rezultatai nesvarbu.
Trejus metus Vilnių valdanti miesto valdžia nesugebėjo kartą per šimtą metų sostinėje pastatyti paminklų, sutvarkyti pagrindinių valstybės simbolių. Tokia neįgali sostinės valdžia iki sekančių metų rinkimų tikrai nieko rimto nebenuveiks.
Visos Vyriausybės, valstybės įstaigos 28-ius metus aplaidžiai tratino mokesčių mokėtojų lėšas. Valdžia kūrė teisės aktus sau, o ne žmonėms ir verslui, galvojo apie savo bei partinius reitingus. Nebuvo ir nėra ilgalaikės šalies vizijos, krypčių, kur einame. Plaukiama pasroviui. Politikų vienintelis tikslas – bet kokia kaina sėdėti valdžios valtyje, pilnoje biudžetinių milijardų.
Jei dabartinė ir ateinančios Vyriausybės neįves rimtos asmeninės atsakomybės bei nesustabdys biudžeto milijardų švaistymo–tratinimo, o tik didins mokesčius, sukurti geresnį, orų gyvenimą, kad žmonės nustotų masiškai bėgti iš Lietuvos, nepavyks.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
