Beje, prie rašinėlio įkelta apsiašarojusio senuko nuotrauka iš interneto platybių. O ir pati istorija blaiviau mąstančiam žmogui – mažiau įtikinama nei muilo operų aktorių vaidyba.
Taip apmaudu ir pikta, kad žmonės išgalvotomis istorijomis bando pasiekti populiarumą. Taip gėda už visus, kurie aklai tiki ir dalinasi skaudžia, bet išgalvota istorija.
Aplinkui tiek daug skausmo, tiek daug žmonių, kuriems reikia ir galime padėti. Bet, deja, į širdis be didelio vargo prisibeldžia tokie apgavikai...
Sugraudino tūkstančius
Ši anonimo žinutė feisbuke sugraudino tūkstančius: „Šiandien lankydamas savo senelius užmačiau kieme sėdintį ir verkiantį vienišą senuką Anzelmą. Sutikau jį visai atsitiktinai, nes pagrindinis kelias į kaimą buvo uždarytas, tad teko važiuoti aplinkkeliu, kur ir pasiklydau bei sustojęs prie Anzelmo trobos norėjau paklausti kelio. Bet ašaros senuko akyse privertė paklausti kai ko kito pirmiau. „Kas nutiko tėvuk?“ – paklausiau susirūpinęs. Galvojau gal kokie chuliganai užpuolė ar ką.
Jis pažiūrėjo į mane pilnomis akimis ašarų ir tarė: „Aš niekam nereikalingas! Sūnus žuvo jaunas, o nesenai mirė ir žmona... Likau vienas, kaip pirštas... Kai tik ateina didžiosios šventės, taip širdį ima draskyti vienatvės skausmas... Ačiū sūnau, kad užkalbinai!“
Aš paspaudžiau senukui ranką ir pasakiau! Tu rūpi ne tik man! Tu svarbus tiems, kurie turi jausmus! Leisk aš tave nufotografuosiu ir paskelbsiu apie tave savo Facebook puslapyje, o po savaitės per Atvelykį atvažiavęs parodysiu, kad tu esi ne vienas.
Dalinkitės šia Anzelmo nuotrauka! O kam nesunku tai ir sveikinimą komentaruose parašykite! Anzelmui bus gera sužinoti, kad nepaisant to, jog jis neturi interneto ir negali susikurti FB, mes su juo!“
Suuodė klastą
Po šio laiško tūkstančiai dalinosi netikra senolio nuotrauka iš interneto. Tiesa, ne visi internautai buvo tokie patiklūs ir suprato, kad nuotrauka yra ne senelio Anzelmo.
Tuomet anonimas pripažino, kad nuotrauka tebuvo asociatyvi. O ir tas vienišas senelis jau pasimirė... Tačiau ir toliau įtikinėjo feisbuko bendruomenę, kad ši istorija yra tikra:
„Interneto visažinių žabų dėka turiu pasakyti, kad Anzelmo nuotrauka netikra. Bet Anzelmas iš tiesų egzistavo ir buvo labai panašus į šį verkiantį senuką nuotraukoje. Anzelmo istorija yra nė kiek nepagražinta ir 100 proc. tikra. Jos tikslas nėra gauti kažką materialaus iš jūsų, kaip dauguma supuvėlių bandė teigti. Tikslas yra Anzelmo atminimas ir jo noras suvienyti vienišius ir žmones, turinčius dideles širdis, bei pasaulį padaryti gražesniu.
Anzelmas vakar atgulė amžino poilsio, todėl jo pakalbinti ir su juo susitikti jūs negalėsite.
Anonimas parašė istoriją apie Anzelmą tik dėl vienos priežasties: tikslas įrodyti, jog Lietuvoje turime labai daug nuostabių žmonių. Tikslas pasiektas, nes per nepilną parą postas sulaukė tūkstančių žmonių palaikymo, adresuoto Anzelmui bei kitiems vienišiems žmonėms. Velykų stebuklas įvyko!
Netrukus gimė idėja visus šiuos nuostabius žmones suburti į vieną puslapį, kuriame būtų skelbiamos amžinatilsį Anzelmo mintys ir eilėraščiai, kuriuos žmonės galėtų aptarinėti. Anzelmo puslapyje daugybė vienišų žmonių galėtų bendrauti ir nesijausti vieniši, o kūrybiški žmonės galėtų vienišius emociškai palaikyti.
Gaila, kad supuvusių žmonių dėka turėjau visa tai atskleisti tiems, kurie tiki gražiomis istorijomis, tiems, kuriuos įkvepia stiprūs žmonės... Supuvusios sąžinės asmenys bandė mane prigauti ir neva siūlė finansinę paramą. Galvojo užkibsiu ant jų antikristinės žabangos.
Atsirado ir tokių, kurie supratę, jog Anzelmo nuotrauka yra iš interneto, apkaltino klasta ir grasino Karmos kerštu...
Labiausiai esu dėkingas tiems geriems žmonėms, kurie net supratę, kad tai netikra nuotrauka, vis tiek išliko gražiais žmonėmis ir negailėjo gerų, meilės kupinų žodžių vienišiems anzelmams...
Šiame puslapyje toliau gyvens Anzelmas ir su juo bus visi tie, kurie jam linkėjo daug gražių žodžių, tie, kurių širdys didelės.
Materialinės ir kitokios apčiuopiamos naudos nesiekiau ir nesieksiu! Pakartosiu: mano tikslas – Anzelmo atminimas. Anzelmas buvo be galo tyras žmogus, kuris paskutiniais gyvenimo metais buvo be galo vienišas, o kai mes su žmona važiavome pas mano senelius ir paklydę užsukome į Anzelmo trobelę paklausti kelio, jo vienatvė buvo sumažinta 99 proc.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
