Užsidegė žalias šviesoforo signalas, mašinos vos juda. Man kertant sankryžą, tiesiai iš prekybos centro kiemo išlindo „opeliukas“ ir užtvėrė kelią. Aš, aišku, susinervinau ir paspaudžiau gazą. Po to autobusą sustabdžiau prie pat „opelio“, jaučiausi piktas ir teisingas.
Bet ši situacija pakeitė visą mano požiūrį. Sustojus pamačiau eilinę moterėlę, kuri rodė atsiprašymo gestus, o ant galinės sėdynės, kėdutėje, sėdėjo nuostabus vaikelis, kūdikis beveik.
Po šios situacijos pasikeitė mąstymas kardinaliai, pagalvojau, kas būtų, jei kas atsitiktų su autobuso stabdžiais. Taip, liktum teisiškai teisus, bet su tuo gyventi vargu ar sugebėtum.
Smūgis būtų tikrai pražudęs vaikelį, o ir moterėlė per žioplumą taip pasielgė. Tad rašau tik dėl to, kad tokių situacijų apstu, kartais tikrai nervai nelaiko, bet iš šalies atrodo viskas kitaip.
Pyktis yra didelis priešas. Vairuojant atrodo, kad aš teisus, bet niekada nebūsi teisus, jei situacija tik nuo tavęs priklausė.
Aš vis negaliu pamiršti to vaikelio, jo linksmo žvilgsnio į šalia stovintį autobusą. Stenkimės būti kiek įmanoma tolerantiški.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
