Neturiu realaus viršsvorio, norėjau sulieknėti tik keliais kilogramais. Šiaip, dėl geresnės savijautos. Visur iššokdavo tie Stokholmo dietos pasiūlymai, pasidarė smalsu, kokį valgiaraštį jie siūlo.
Suvedžiau savo duomenis, ten reikėjo nurodyti ir el. paštą. Norėjau paskaityti valgiaraštį. Maniau, pasižiūrėsiu, gal tikrai yra gerų pasiūlymų.
Norint pažiūrėti bet ką toliau, reikėjo mokėti pinigus. Pagalvojau, kad neverta, ir išjungiau. Pažiūrėjau pažįstamos, kuri užsisakė tą programą, mitybos planą – meniu nepatiko. Produktų kiekiai tokie dideli, kad aš ir nesilaikydama dietos mažiau valgau. Peržvelgiau ir išjungiau, pamačiau, kad tai ne man.
Tačiau! Naivu būtų tikėtis, kad tuo viskas pasibaigė. Reklama yra reklama ir dabar jie, jau turėdami mano adresą, pradėjo siųsti raginimus. Jeigu iki jų laiškų nesijaučiau turinti viršsvorio, tai jų rašymo tonas privertė pasijusti visišku drambliu.
„Gabija, tai buvo Tavo idėja, Tu vis dėlto persigalvojai?!“ – vieno laiško tema. Taip, persigalvojau, ar tam reikia klausiamai šaukti?
Tokie ir panašūs rašymai labai sunervina. Pirmame laiške buvo parašyta, kad va, jau praėjo 3 dienos, o tu nieko nedarei, jau būtum numetusi 3 kg... Man nereikia, kad nepažįstami ir su klaidom rašantys žmonės įpūstų valios. Ar grasintų!
„Gabija, perspėjame! ...“ – tokia buvo kito laiško pradžia. Normalu?
Pirma, mane, kaip ir dauguma suaugusių žmonių, įžeidžia toks bendravimo tonas. Kas jie man: draugai, giminės, meilužiai? Familiarus bendravimas neįkvepia pasitikėjimo dietos autoriais.
Be to, aš nelinkusi savęs plakti. Ir jeigu dar galvoju kažko imtis, tai kai mane ima primygtinai raginti, aš nebenoriu daryti nieko. Žinot, kaip būna turguje. Eini, devynios bobutės rėkia „imkit, imkit“, įkyriai klausinėja, ko norėsi. Tai perki pas dešimtąją, kuri mandagiai tyli, kol pats nepaklausi.
Įdomu, kaip toks jų bendravimas (laiškų turinys tikrai smukdo dvasią, buvo ir daugiau paraginimų nelikti stora ir pan.) veikia moteris, kurios tikrai turi daug antsvorio. Joms reikia supratimo, motyvavimo, bet ne gėdinimo! Jeigu žmogui sunku susitvarkyti mitybą, didaktiškas smukdymas nepadės. Greičiau priešingai.
Tai jeigu mane, nekankinamą antsvorio, sunervino toks jų psichologinis spaudimas – kaip turėtų pasijusti tikrai norintis sulieknėti žmogus? Kvailas? Bevalis? Kažkas nenormalaus.
Paskutinio laiško tema išvis nenormali.
„Gabija, Tu gali pasijusti tikrai kvailai...“ – ačiū, tikrai kvailai ir jaučiuosi. Kvailai, kad atsidariau tą laišką, kvailai, kad domėjausi Stokholmo dieta apskritai. Laiškų atsisakysiu, man kaip ir nebesvarbu, bet rimtai įdomu, ką galvoja pati įmonė – ar normaliai jaučiasi, taip palaikydami bendravimą su klientais?
***
Programos „Stokholmo dieta“ atstovė viešiesiems ryšiams Sandra Gantimurova tvirtino, kad toks bendravimo tonas padeda klientams pasiekti norimų tikslų.
„Daugiau kaip 95 proc. mūsų dietą išbandžiusių klientų sulieknėjo. Jeigu klientas nepatenkintas kuriuo nors mūsų plano ar kompanijos aspektu, gali kreiptis – pinigų grąžinimas garantuotas.
Nutukimas – rimta ir pavojinga problema. Dėl jo gali kilti širdies ir kraujagyslių ligos, netgi vėžys. Nutukimas mirtimi baigiasi dažniau nei autoavarijos ar užsikrėtimas ŽIV. Pasak Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO), net 70 proc. europiečių turi viršsvorio ir apie 30 proc. yra nutukę.
Nors dauguma mūsų žinučių gali skambėti neraminančiai, taip yra todėl, kad apie viršsvorį ir nutukimą kalbame labai atvirai ir nuoširdžiai. Nepadailiname problemos. Tuo siekiame, kad klientai suprastų ir priimtų realybę bei pasiektų sveiką gyvenimo būdą“, – teigė S. Gantimurova.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
