Pirma, gėda dėl visuotinės isterijos, kuriai pasidavė kone visa Lietuva. Mažoji Garliava, ne kitaip. Mano vyras mėgsta sakyti: „Kai kas nors vyksta Kaune, aš tyliu, nes nieko nesuprantu.“ Šis atvejis dar kartą parodo, kad toks nusistatymas suprantamas ir net pagirtinas. Geriau patylėti.
Bet kur tau lietuvis patylės. Tūlas lietuvis viską žino ir išmano geriau už bet kokius specialistus.
O iš tikrųjų – kaip bukas bulius. Pamojavai raudonu skuduru, ir varo kruvinom akim nieko aplink nematydamas.
Kai vaiką užmušė, bulius šoko ant tarnybų, kam nesaugojo. Kai vaikus bando apsaugot – bulius vėl ant tarnybų, kam paėmė. Pripažinkime, juk nė vienas iš mūsų nežino, kaip ten buvo iš tikro!
Šeštadienį per LRT žiūrėjau Ritos Miliūtės laidą. Ši žurnalistė labai gerai parinko ir parodė filmuotus šios istorijos kadrus, po kurių iš gėdos ne tik muša raudonis, bet ir norisi kišt galvą į smėlį.
Pavyzdžiui, ką ten veikė tie didieji gelbėtojai valstiečiai Naglis Puteikis ir kažkoks Mindaugas Puidokas? Žiūriu, vienas, jau patyręs per Garliavos istoriją, vėl kažką baubia per garsiakalbį. Kitas prieš kameras skambina ir aiškina tarnyboms, atseit, aš toks ir toks Seimo narys, daryk tvarką, girdi?!
Aš nesu įsitikinusi, ar spaudimui pasidavusios tarnybos pasielgė teisingai. Tikiuosi, po mėnesio ar pusės metų neišgirsim apie vaikų tragediją Kaune.
O pati kokčiausia dalis – tai „TV pagalbos“ dalyvavimas grąžinant vaikus. Nemeluoju: per televizorių mačiau, kaip vaikus su tėvu namo parveža „TV pagalba“. Žurnalistė vieną vaiką parneša į namus! Kas čia, po paraliais, per nauja vaikų gelbėjimo tarnyba?
Vėliau perskaičiau, kad vaikų teisių apsaugos tarnybos prašė tėvų neviešinti vaikų grąžinimo detalių. Tai reiškia, kad čia pačių tėvų sprendimas. Jie mėnesį nematė traumą patyrusių mažylių, bet susitikimą su jais paverčia spektakliu visai Lietuvai? Ir ką dabar man galvot apie tuos tėvus? Kas tai – išsilavinimo spragos, ar manipuliacijos?
Sako, nebuvo, kas daugiau parveža vaikų, o taksi galėjo neturėti vaikiškų kėdučių. Po tokių argumentų aš gal prisidėsiu prie savo vyro ir patylėsiu.
Ko gero, tokie realybės šou, pastatyti ant šeimų tragedijų, yra kažkoks visuomenės iškrypimo atspindys.
Prisimenu dar „geresnį“ – kai po vaikžudės Almos Jonaitienės teismo, jos sutuoktinis su likusiais gyvais vaikais ilsėjosi šiltuose kraštuose ir dalijo žurnalistams interviu. Dar man kažkodėl akyse – tos rusiškos smegenų plovimo laidos – ekstrasensų mūšiai. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Mieli ponai ir ponios, norime gyventi kaip vokiečiai ar prancūzai, bet panašu, kad judam į priešingą pusę. Nebūkim avinų banda, nes tokią labai lengva valdyti. Tereikia raudono skuduro. Galvokime kritiškai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
