Džiaugiuosi tuo, kad tokį sprendimą aš galėjau priimti pati, aš dar galėjau pasirinkti. Man dar leido pasirinkti. Jei visa politinė, visuomeninė ir socialinė politika judės tuo pačiu tempu, gal po gerų dvidešimties metų jau nebeleis.
Juk jau dabar nuspręsta, kiek aš turiu uždirbti, ką aš galiu valgyti ir gerti, kur aš galiu gydytis, mokytis, kaip aš turiu kaupti senatvei ir kaip auklėti vaikus.
Vis labiau nusiviliu ta pažadėtąja laisve, kurios pradžioje su jaunatvišku entuziazmu stovėjau Baltijos kelyje, šildžiausi prie Seimo laužų Sausio 13-ąją, ir tikėjau gražia ateitimi...
Suprantu, kad aš gražios žadėtos ateities tikrai nepamatysiu. Ir abejoju, ar tą svajonių ateitį pamatytų mano anūkai, jei mano sprendimas būtų buvęs kitoks. Vargu.
Dar prieš dešimtmetį tikėjau, kad ateinanti karta kažką gali pakeisti. Dabar, matydama ateinančios kartos atstovus, nebetikiu. O ir nebebus ką keisti, juk nebeliks tautos...
Kaimą mes sunaikinome dar devyniasdešimt kelintais, kai naikindami tarybinę santvarką, sunaikinome ir savo tautos žmones. Dabar tik užmušinėjame paskutinius kaimo gyventojus, gyvenančius agonijoje. Juk seniai nusprendėte, kad mano močiutė turi valgyti mėsą, nuo kurios net mano katinas nusisuka, kiaušinius, kurie naktį šviečia, ar grietinę, kuri netirpsta karštoje sriuboje...
Atmintyje, atostogos kaime, šutintų su lupenomis bulvių kvapas ir tirpstančio sviesto aromatas... Tai ne badas buvo, tai buvo smagi vasariška pramoga, ir velniškai skanu. Ir bulves šutindavo tam paršeliui, nuo kurio mėsytės mano rainasis tikrai nenusisuktų... Ir tokio kaimo mano klasės draugai pavydėjo. Galbūt dabar pavydime tik puikios sodybos kaime prie ežero, bet ten tikrai jūsų nepažadins gaidys, atvedęs pulką raibųjų prie daržo krašto ir radęs slieką.
Mano bendraamžiai sunaikino kaimą. Jie jį prichvatizavo. Ir nusprendė, kad mano senelis turi dirbti už minimalią algą, kurią jie nori mokėti. Jie uždraudė močiutei auginti tą riestauodegį. Uždarė darželį, mokyklą, kultūros centrą. Ir kiekviename kaimelyje atidarė parduotuvėlę, kurioje alkoholis puikavosi pirmose lentynose, o duona kažkur apačioje. Kaimas tikrai mirė. Jo nebeliko.
Bet nebeliks ir miestų, patikėkit, nebeliks. Juk tuo pačiu keliu einame, juk jau mano bendraamžių vaikai sprendžia, kur man gydytis, mokytis, taupyti.
Šypsausi, bet viduje graudu. Ir suprantu, kad net mano bendraamžių anūkai nieko neišgelbės. Jau bus per vėlu. Per dvidešimtį metų mes viską patys sunaikinsim. Miškus, laukus, pievas, vaikus... Juk parduodama viskas, kas tik turi vertę. Ir neapsimetinėkime, kad žmonės ne prekės. Jūs parduodate viską!
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų gruodžio 3 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
