Pastebėjau, kad kasmet mano draugai giriasi, kaip prabangiai ir ištaigingai jie švenčia Kalėdas, demonstruoja, kiek pinigų tam išleidžia. Pati, neslėpsiu, taip pat per šventes užsisakiau patiekalų iš itališko meniu.
Bet viena mano Airijoje gyvenanti draugė nustebino – kai pamačiau jos šventinio stalo nuotraukas, net žagtelėjau. Savo šeimyną – dvi dukreles ir vyrą ji lepino pačiais gardžiausiais lietuviškais patiekalais, kurie jau yra beveik išnykę iš lietuvių virtuvių.
Šventėms mano bičiulė pati kepė kūčiukus ir pyragus, darė vyniotinius, mišraines ir silkutes, užsakė šakotį. Išties nustebau, nes draugai užsienyje per Naujuosius metus gali sau ramiai kabinti ikrus. Bet jie pasirinko lietuvišką virtuvę.
„Dėl vaikų“, – paaiškino man draugė.
Pasirodo, ji savo šeimai kasdien gamina lietuviškus patiekalus – nuo barščių sriubos iki vėdarų. Todėl ir šventinis valgiaraštis – ne išimtis.
„Norime vaikams perduoti savo lietuviškumą. Kai dukros užaugs, gal lietuviškumo jų šeimose bus mažiau, bet grįžus pas mamą jas visada pasitiks cepelinai ir silkutė“, – juokėsi mano bičiulė.
Iš tiesų, bėgdama per feisbuke mirgančias Lietuvoje gyvenančių draugų vaišių nuotraukas susimąsčiau – toli nuo gimtinės gyvenančių tautiečių širdyje, gyvenime, virtuvėje ir kultūroje yra kur kas daugiau lietuviškumo nei likusiųjų čia, Lietuvoje. Tai akivaizdu ir to nepaneigsi.
Ir kas žino, galbūt lietuviškos virtuvės receptus ateities kartoms išsaugos ne kas kitas, bet būtent emigracijoje likę gyventi lietuviai. Todėl nesmerkime jų gyvenimo pasirinkimo ir nenuvertinkime jų indėlio mūsų tautai.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2019 metų sausio 2 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
