Sunkios darbo paieškos
Jau kurį laiką ieškausi darbo, tikrai nesiekiu vadovaujamų pareigų, noriu dirbti paprastą darbą pagal savo išsilavinimą (išsilavinimas – aukštasis) nors eičiau dirbti ir kitokį darbą svarbu, kad nebūtų viršvalandinis darbas, nes nebūtų kam vežioti į darželį ir iš darželio vaikus.
Dabar, ko gero, absoliuti dauguma ims drėbti purvais, kad labai daug noriu ir aš atsakysiu: taip, noriu bent jau darbo nuo 8 iki 17 val., manau bent tiek nusipelniau investuodama pinigus ir laiką, kurį skyriau studijoms.
Kad ir kaip graudžiai beskambėtų, tikrai jaučiuosi nereikalinga, esu motyvuota, esu komunikabili, labai noriu tobulėti kaip darbuotojas ir kaip asmenybė, tačiau niekas man nesuteikia tokios galimybės, kadangi neturiu patirties.
O patirties neturiu tik dėl to, kad Lietuvai padovanojau du vaikelius, juos auginu nieko neprašydama, nes suprantu, kad tai mano pasirinkimas, niekieno kito. Bet kaip vienu metu auginti vaikus ir įgauti darbinės patirties?
Paauginusi vaikus tiek, kad jie bent šiek tiek būtų savarankiški, išleidau juos į darželį ir pasinėriau į darbo paieškas. Neslėpsiu, patys pirmieji darbo pokalbiai buvo labai sudėtingi, jaučiausi pasimetusi, išsigandusi ir tai man labai stipriai kišo koją.
Dalyvavau ne viename konkurse į valstybės tarnautojo vietą. Tačiau vėliau, kaip dzūkai sako „užsigrūdinau“, kiekvienam darbo pokalbiui uoliai ruošiausi ir tikrai mačiau, kad darbdaviai manimi tikrai žavėjosi, tik vėliau supratau, kad mano pastangos bus bevaisės, nes konkursai į valstybines įstaigas skelbiami tik dėl akių.
Taigi, pradėsiu nuo paskutinio darbo pokalbio. Nesakysiu nei kur, nei kokioje srityje buvo ieškomas darbuotojas, tačiau išsiuntusi CV gavau kvietimą į pokalbį. Atvykau gal 10 min., anksčiau, nes šiek tiek greičiau atvykau į vietą nei tikėjausi.
Vos užlipus laiptas mane pasitiko miela moteris, kuri kaip mat paklausė: „Ar Jūs Kristina?“ (vardas pakeistas). Pasakiau, kad ne ir prisistačiau, kas esanti, buvau maloniai nukreipta prisėsti ir šiek tiek palaukti, o per tą laiką susirinko ir visi kiti
kandidatai.
Kadangi direktorius buvo užsiėmęs, teko šiek tiek palaukti, o per tą laukimo laiką, žinoma, spėjau pasižvalgyti. Kažkaip už akių užkliuvo, kad vienas kandidatas į darbo pokalbį jau ir medicininę knygelę atsinešęs. Kas nešasi tokius dalykus į darbo pokalbius, pamaniau?
Tačiau po kurio laiko pro mus praėjo tos įstaigos darbuotojas ir kaip seni bičiuliai ėmė šnekučiuotis su tuo pačiu kandidatu, kuris tą medicininę atsinešęs. Nepaisant to, į pokalbį ėjau iškelta galva, optimistiškai nusiteikusi ir pokalbis tikrai buvo vykęs, atsakiau į visus klausimus, niekur nesusikirtau, manau, pasirodžiau tikrai geriau nei gerai.
Po kelių dienų gavau atsakymą, kad pasirinktas kitas kandidatas, kažkaip kirba viduje, kad tai būtent tas su medicinine kortele. Nepykstu, tikrai nuoširdžiai linkiu sėkmės darbuose, nes žinau, kaip sunku tą darbą rasti.
Kitas atvejis dar įdomesnis – konkursas taip pat valstybinėje įstaigoje, nors net
nepavadinčiau to konkursu... Kadangi labai noriu dirbti, nuolat seku darbo
skelbimus, juos peržiūriu po 5 kartus per dieną ir jei randu bent vieną sau
tinkamą ar bent iš dalies tinkamą, visada siunčiu CV.
Taigi, vieną pirmadienį, kaip ir kiekvieną rytą, įsijungiau darbo skelbimus ir labai nustebau pamačiusi, kad yra naujas skelbimas, kurio įdėjimo data atgalinė t.y. rodo, kad skelbimas įdėtas penktadienį, nors aš tikrinau ir penktadienio darbo pabaigoje, tačiau to skelbimo nebuvo.
Pamaniau, na maža ką, gal darbuotoja nespėjo įdėti penktadienį, nors turėjo tai
padaryti, tad įdėjo pirmadienį atbuline data. Keista, kad skelbimo galiojimas buvo lygiai 7 dienas, kadangi įdėtas atbuline data, tai jau galiojo tik 4.
Išsiunčiau CV, žinoma, jokio kvietimo į pokalbį negavau, bet pernelyg ir nesitikėjau. Ir tada po kelių dienų susitikau pažįstamą, kuris prasitarė, kad jo kitas pažįstamas įsidarbino toje darbo vietoje ir priimtas buvo būtent tą penktadienį, kada ir turėjo pasirodyti skelbimas. Na, ką galiu pasakyti, jeigu neturi dėdės ar tetos, užimančių aukštas pareigas, tai darbą susirasti bus labai labai sunku.
Žinoma, aš tikiu, kad rasiu ir nenuleidžiu rankų, tačiau tas „švogerizmas“ labai stipriai erzina. O dar kur nuolatiniai verksmai, kaip yra sunku valstybės tarnautojams, kad dirba už varganus atlyginimus, tai kodėl tada, sakykite, garbūs Ponai, visos tos vietelės „užkaltos“ saviems?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
