Juk kažkas turės tą paskutinį norą išpildyti, tai ne šiaip sau laiškas Kalėdų Seneliui... Senatvėje, kai jausmų sumaištis širdyje, protas ne visada šviesus, ligos spaudžia ir jėgos senka, ar galvojame apie tuos, kuriems savo norus perduodame?
Akmuo jau užridentas
Mano tėvai žūtbūt nori būti palaidoti šeimos kape, kuris kažkada tai šeimai buvo arčiausias, patogiausias ir taip toliau. O dabar man jis bus gyva bėda, vargas ir nesibaigiantis galvos skausmas. Kaip ten viską tinkamai sutvarkyti ir, svarbiausia, kaip man ten reiks kas kartą nusigauti?
Yra negalvojama, kad tą valią jie kaip akmenį užkabina savo vaikams ar kitiems šeimos nariams. Kiek kartų bandžiau pasakyti, kad nesąmonė ten laidotis, bet jie net girdėti nenori.
Maža to – iš paskutinių santaupų pasistatė paminklą būsimo kapo vietoje. Nežinau, kaip kapinių valdytojas tai leido, bet akmuo jau užridentas, pavardės jame išraižytos.
Jiems vienodai, kad man bus sudėtinga lankytis toje vietoje. Tėvai nepamiršta pagraudenti, kad anksčiau tai vaikams tėvų žodis buvo šventas, o dabar – jokios pagarbos...
Prie ko čia pagarba, aš niekaip nesuprantu. Beje, kunigas kaip tyčia per pamokslą kažką pasakojo, kaip svarbu vykdyti tą paskutinę valią - na, jie ir įsikibę į tuos žodžius iš visų jėgų.
Kam įsikinkyti?
Man įdomu, ką žmonės daro atsidūrę situacijoje, kai tikrai tie paskutiniai norai nėra racionalūs? Kaži, kokia iš tikrųjų bažnyčios pozicija šiuo klausimu, negi viskas į vienus vartus?
Mane ir taip erzina perdėtas lietuvių polinkis sureikšminti kapines. Visiems labai svarbu, kas ir kokiose kapinėse, kur jos yra, koks paminklas ir kiti materialūs dalykai, Juk atmintis apie išėjusįjį gyvena mūsų širdyje, jį nešiojamės su savimi visada, koks skirtumas, kur tos kapinės?
Beje, išdrįsau pasiūlyti kremavimą – pagalvojau, kad tai gal dar būtų įmanomas būdas. Tai kur tau – kaip šoko piestu prieš „tas nesąmones“, beliko patylėti...
Tai va ir tyliu iki šiol. Ir galvoju – ko mes norime ir kodėl savo norus permetame tarsi naštą? Ar geri vaikai visada vykdo tėvų norus? Nesinori nešiotis kaltės širdyje, kad kažko nepadarei, bet įsikinkyti į jungą irgi nesinori. Kur ta tiesa – nežinau. Matyt, kiekvienam savo...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
