Gyvename tokiais laikais, kai tėvai ar pedagogai bijo disciplinuoti vaikus, nes jei tik kas išgirs vaiko klyksmą, gali apkaltinti, kad smurtaujama prieš vaiką. O kaimynai dažnu atveju nori ypatingos tylos, nepakenčia triukšmo, nesigilinę reaguoja, gaišindami policijos pareigūnus.
Būna, kad vaikai manipuliatyviai elgiasi, o suaugusieji iš nežinojimo leidžiasi būti valdomi. Jei tėvai, pedagogai neleidžia vaikams vienas kito mušti, griauti vienas kito statinių ir sulaiko fiziškai, neduoda atimti iš kito vaiko daikto, vaikas paleidžia gerklę, šaukia, siekdamas savo tikslo: „Paleisk mane, man skauda, gelbėkit, padėkit“.
Tada kaimynai kviečia policiją, kad skriaudžiamas vaikas.
Anksčiau vaikai buvo dažnai auklėjami su diržu ar kitaip mušant. Dabar – kitas kraštutinumas: bet koks vaiko sulaikymas palaikomas smurtu. Gerai, kad smurtas draudžiamas, bet dėl neišmanymo dažnas pozityvią discipliną taikantis ugdytojas pavadinamas smurtautoju.
Vaikas negali tapti asmenybe negaudamas tinkamų ribų. Pavyzdžiui, vaikas augdamas turi girdėti: dar ne dabar, čia ne tavo, skriausti kito aš tau neleisiu, aš to nepirksiu, gadinti daiktų negalima. Amorfinių būtybių, kurie nežino žodžio „negalima“, negeba valdyti savo norus, užgaidas, yra labai daug.
Asociacija „Šviesos kampelis“ jau 12 metų rengia jaunuomenei stovyklas su palapinėmis ant upės kranto. Į stovyklas priimami vaikai nuo 9 metų. Yra ir jaunesnių vaikų, kurie atvyksta į stovyklą su bent vienu iš tėvų.
Vieną dieną 7 metų berniukas pradėjo mėtyti į kitus vaikus smėlį ir griauti kitų statomas pilis. Buvo paprašyta liautis, bet jis nepajėgė liautis, nes buvo užėjusi isterija.
Tuomet vadovė paėmė tą berniuką į glėbį ir pasakė jam: „Tu puikus vaikas, bet tau neleisiu griauti, palaikysiu tave glėbyje, kol tu nurimsi“.
Vaikas spardėsi kojomis, šaukė apie 10 minučių: „Paleisk, gelbėkit, padėkite, man skauda...“
Vadovė žinojo, kad paleisti, kol vaikas dar nenurimęs, nėra gerai, nes dažnai užeina dar viena stipri isterijos banga, į kurią ir vaikui, ir kitiems šalia esantiems būna pavojinga pakliūti. Todėl laikė vaiką jam niūnuodama žodį „ramybė, ramybė...“
Vaikas glėbyje sukelia skausmą nebent pats sau, spardydamas savo koją į koją, o laikantysis skausmo vaikui nesuteikia, nes jį tik ramiai laiko glėbyje.
Vadovė, laikydama vaiką vadinamame „mylinčios meškos glėbyje“, jo nespaudė, tik neleido jam pabėgti neadekvačioje būsenoje, laikė stipriai apkabinusi.
Kitame krante gyvenantys žmonės, išgirdę vaiko rėkimą „gelbėkite, padėkite, man skauda“, pranešė policijai.
Ir į stovyklą atvyko policijos pareigūnai. Tuo metu berniukas jau buvo visiškai nurimęs ir linksmas. Pribėgo pats pirmas prie pareigūnų ir sako: „O, gerai, kad atvažiavote, nes miške važinėja keturračiai, motoroleriai ir naikina miško žolę“. Policininkai vaikui pažadėjo tuo pasirūpinti.
Ir tada policininkai pasakė vadovams, kad jie atvažiavo pagal iškvietimą, nes iš kito kranto pusės žmonės iškvietė policiją, kad skriaudžiamas vaikas, kurį reikia gelbėti. Vadovai paaiškino, kad 7 metų vaikas, kurį tik ką matėte, buvo papuolęs į isteriją ir laikytas glėbyje, kad nepakenktų nei sau, nei kitiems.
Policijos pareigūnai buvo labai profesionalūs ir sureagavo teisingai, palinkėdami sėkmės dirbant su jaunuomene.
Tas 7 metų berniukas į stovyklą buvo atvykęs su mama, kuri jau stovyklos vadovų prašė pagalbos, nes su juo nesusitvarkydavo. Šio vaiko, atviru tekstu, atsisakinėjo ir mokykla. Tėtis irgi su vaiku nemokėjo leisti laisvalaikio.
Po stovyklos ir sūnus ir mama išvyko nurimę ir dėkingi už gautus auklėjimo metodus: mylinčios meškos glėbį ir išminties suolelį, pasėdint tiek, kiek vaikui metų, ir pagalvojant apie savo elgesį. Jei tuos metodus tėvai taikys nuosekliai, vaikas nurims ir susibalansuos.
Berniukas mamos akyse buvo labai pasikeitęs, ir mama suprato, kad vaikui ne raminančių vaistų reikia, bet teisingos ugdymo aplinkos, gamtos.
Visiems rekomenduoju nebijoti ir taikyti vaikų ugdyme meilę bei išmintingą reiklumą, kad netaptumėm vaikų įkaitais.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
