Jau nebežinau nei kur kreiptis, nei kam apie tai rašyti.
Prieš 13-15 metų man sudėjo metalo keramikos dantis, tuo metu mokėjau tikrai didelius pinigus, ilgai džiaugiausi gražia šypsena, jaučiausi puikiai ir buvau laiminga.
Tačiau atėjo pati baisiausia mano gyvenimo diena – vasario 15-oji. Tądien netekau visų viršutinio žandikaulio dantų.
Iš pradžių jie pradėjo klibėti, galiausiai ėmė ir iškrito. Man, žinoma, buvo šokas, manau, žmogus, patyręs panašią problemą žino, koks jausmas būti be dantų, nesvarbu, kiek laiko.
Negana to, praėjus savaitei iškrito ir gale likę pora dantų, kuriais dar galėjau kramtyti – likau visiškai be dantų! Įsivaizduokite, koks diskomfortas, kai tu nieko negali atsikąsti, net minkščiausio ir paprasčiausio maisto, kai negali visiškai nieko valgyti, net maisto, kuris gyvybiškai svarbus kiekvienam žmogui, jau nekalbant apie tai, kad valgyti tai, kas teikia malonumą.
Žinoma, iš karto puoliau skambinti odontologams, derinti vizitus ir bandyti spręsti šią problemą.
Kovo 9 d. buvo pirmasis vizitas, kai buvo pradėti derinti klausimai, ką toliau daryti, kaip spręsti šią problemą ir t.t.
Ir staiga prasidėjo dar didesnis košmaras – vizitas buvo nukeltas į kovo 15 d., ir štai prasidėjo koronaviruso epidemija, karantinas, žlugo visi mano planai, visi vizitai.
Šiuo metu esu palikta tiesiog likimo valiai, kaip visiškai nereikalingas daiktas, o aš juk nesu daiktas, aš gyvas žmogus, kuriam reikia gyventi, reikia kažkaip kramtyti ir kažką valgyti. Aš nieko negaliu valgyti, tai labai rimta ir visiškai nejuokinga problema, kurios, kaip matau, niekas nenori girdėti ir spręsti.
Ar visi tie, kurie sprendžia, koks turi būti karantinas, bent įsivaizduoja ir supranta, kokį diskomfortą šiuo metu patiriu – emocinį, fizinį ir psichologinį? Ar kažkam aš ir mano problema bent kiek rūpi?
Tai, ko gero, iš tos serijos, kad kol žmogus pats nepatirs, neatsidurs panašioje situacijoje, tol nesiims priemonių ir nebandys padėti kitiems.
Negaliu niekur išeiti, nei į gatvę, nei pasirodyti prieš kolegas, draugus, pažįstamus, nes neturint viršutinių dantų, patikėkite manimi, keičiasi veidas, veido išraiška, atrodai siaubingai.
Tie, kurie pažįsta ir žino problemą, žinoma, vertina kitaip, bet tie, kurie visiškai tavęs nepažįsta ir nežino, pamatę gali pagalvoti, kad tai žmogus, kuris prasigėręs, alkoholikas ar valkataujantis. Juk kiekvienam sutiktam nepasakysi, kad man nutiko tokia problema.
Prie viso to labai svarbus laikas. Vasario 15 d. netekau dantų, o dabar, kai rašau šį laišką, yra balandžio 30 d., tad be dantų esu jau 1 mėn. ir 2 savaitės. Tai ką man valgyti? Kaip gyventi toliau?
Visą maistą, kurį pasigaminu, trinu ir darau skystos konsistencijos, bet kadangi tiek laiko esu priversta valgyti tik tai, pradėjo skaudėti skrandį, sutriko virškinimas, dažnai skauda pilvą ir jaučiu, kad po truputį atsiranda pilvo, skrandžio problemos. Kaip man reikės elgtis toliau? Greitai turėsiu dar daugiau problemų ne tik dėl dantų, bet ir dėl sveikatos.
Kai tokia rimta problema ir šitiek laiko nedirba odontologai, nėra jokios skubios pagalbos, ar tai normalu? Nemanau.
Šitiek laiko nedirba žandikaulio ir veido raumenys, tad greitai gal prarasiu ir kramtymo refleksą ar pojūtį ir nežinau, kokios dar bėdos gali išsivystyti – gal tie raumenys visai sunyks?
Man jau nebe 20 metų, esu vyresnio amžiaus moteris, bet noriu gyventi oriai, kad būtų pagaliau suteiktos taip reikalingos man paslaugos, bet negaliu.
Per televiziją girdėjau, kaip kalbėjo Lietuvos periodontologų pirmininkė Jūratė Žekonienė. Į klausimą, ar sutinka, kad dirbdami su pacientais odontologai yra arčiausiai kvėpavimo takų ir kyla didelė rizika užkrėsti pacientą ar užsikrėsti pačiam, ji, mano nuomone, labai teisingai pasakė: negalime sakyti, kad kategoriškai su tuo sutinkame, bet mes taip dirbome prieš metus ar prieš 20 metų – visada esame arčiau burnos, ir buvo daugybė tokių pat oro lašeliniu būdu plintančių ligų arba kraujo keliu plintančių infekcijų, kurios lygiai taip pat gali būti perduodamos ir yra toks pats rizikos veiksnys užsikrėsti ar užkrėsti.
Būtent todėl odontologai visada dėvi ir dirba su apsaugos priemonėmis, ir jeigu dabar visuomenei reikia išmokti, kaip užsidėti kaukę, skydą, dėvėti pirštines ar dezinfekuoti rankas, dezinfekuoti paviršius, tai odontologai tą daro visą laiką, kasdien ir keletą kartų per dieną ir po kiekvieno paciento. Ir tai visų pirma yra gydytojai, kurie žino ir suvokia tiek savo, tiek personalo atsakomybę, jie taip pat yra davę Hipokrato priesaiką, kurios vykdymas dabar yra apribotas.
O vienas atsakingas ponas juokiasi, jam, ko gero, tokios situacijos, kai žmonės netenka dantų, yra juokingos, ir jis drįsta teigti, kad reikėtų pagalvoti, ar vizitas pas odontologą negali dar palaukti 2-3 savaites. Kažkoks absurdas.
Kitose Europos šalyse odontologams leidžiama teikti paslaugas, tačiau laikantis tam tikrų rekomendacijų.
O pas mus, atrodo, kad žmonėms svarbiausias dalykas – pasigražinti, apsikirpti, pasidaryti makiažą, manikiūrą.
Tuo metu aš privalau būti be dantų, nes odontologai nedirba ir net neaišku, kada bus leista vėl teikti paslaugas.
Gal švelnindami karantino sąlygas pirmiausia pradėkime žiūrėti į tai, ko žmonėms reikia labiausiai, kas jiems gyvybiškai svarbu. Pradėti reikia ne nuo grožių salonų ir nagų tvarkymo, o nuo tokių rimtų problemų, kaip mano.
Tikrai labai skaudu ir apmaudu, kad šitaip yra elgiamasi, kad valdžia daro viską atvirkščiai, visiškai ne nuo to galo.
Kirpyklos, grožio salonai, kavinės atidarytos, visi bėkite grąžintis, pirkti skudurus, kirptis, dažytis plaukus, nes tai labai svarbus, mirties ir gyvybės klausimas, o tokie dalykai, kaip dantys, kurie iškrito, sugedo ar negalite nieko valgyti, yra nesvarbu ir neskubu, galite laukti mėnesių mėnesius.
Labai stipriai esu nusivylusi tokiais sprendimais ir politika ir esu ko gero pati nelaimingiausia moteris pasaulyje, nes būti be dantų ir negalėti nieko valgyti, tai yra kažkas baisaus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
