Kone du mėnesius neveikusios kirpyklos ar kavinės jau grįžta prie darbo, atsidaro parduotuvės ir parduotuvėlės.
Bet, atrodo, kad muzikantų, aktorių ar šokėjų laukia visų laikų liūdniausia vasara. Nėra net kalbos, kad būtų atnaujinami pasirodymai, koncertai ar spektakliai. Nenuostabu, kad daugelis menininkų prarado pajamas ir turi gerokai pasukti galvą, kaip ir iš ko gyventi toliau.
Bėdos užgriuvo visus, bet kai tik prasidėjo karantinas, iš karto prisiminiau Marių Jampolskį.
Dar žiemą mačiau laidą, kurioje dalyvavo finansų ekspertas, patariantis, kaip gyventi be skolų, ir jau tuomet stebėjausi, kad aktoriaus šeima, gyvendama iš kelių tūkstančių eurų per mėnesį, nesugeba susitaupyti. Jokio plano „B“, gyvenimas tik šia diena.
O juk gyvenimas – tikras pokštininkas: jei vieną dieną sekasi, kitą dieną gali būti atvirkščiai. Kaip, tiesą sakant, ir nutiko.
Tad kai praėjusią savaitę išgirdau M.Jampolskį kalbant apie tai, kad nebeturi už ką įsirengti naujo kotedžo, net televizorių pasigarsinau.
Patinka jis man kaip aktorius, atlikėjas, ir žmogus atrodo nuoširdus, tad nuoširdžiai viską ir išklojo. Visas santaupas sukišo į naują namą, juodai dienai nieko neturi. Darbai baigėsi, pajamų nėra. Namas neįrengtas, plikom sienom stovi.
Bet to ir reikėjo laukti!
Bėda ne pinigų kiekyje, o žmonių mąstyme. Ne taip svarbu, kiek pinigų uždirbi. Kur kas svarbiau, kaip sugebi juos valdyti ir subalansuoti biudžetą.
Nesuprantu vieno dalyko: patyrėme jau ne vieną ekonominę krizę, turėjome iš ko pasimokyti, bet žmonės vis dar sugeba gyventi šia diena, jų gyvenimas – tarsi amžina šventė, tarsi visada švies saulė, viskas bus gerai, jie niekada nepraras darbo ar sveikatos.
Žinau pavyzdžių, kaip per keletą mėnesių bankrutavo žmonės, uždirbdavę nemenkus pinigus. Neteko pajamų – ir viskas, dugnas.
Nes nemokėjo valdyti biudžeto, viską ištaškė. Ir, žinoma, niekada negirdėjo klasika tapusio patarimo juodai dienai atsidėti tiek, kad be darbo pragyventų pusę metų.
Nuoširdžiai gaila žmonių, kurie kiekvieną mėnesį išleidžia viską, ką uždirbę, o atlyginimo laukia ne tik ištuštinę sąskaitą, bet ir įlindę į skolas.
Daugybė tautiečių gyvena ir gyveno nuo algos iki algos, turiu artimų draugų ir giminaičių, kurie, neuždirbdami ir tūkstančio, sugeba ir susitaupyti, ir kitiems dar paskolinti.
Ir jie jaučiasi daug saugesni, negu tie, kurie greitai uždirba ir dar greičiau išleidžia.
Aš pats, pavyzdžiui, turiu dvi sąskaitas. Gavęs atlyginimą susimoku mokesčius, atiduodu paskolos dalį ir visuomet dalį pinigų (10-20 proc.) pervedu į nejudinamą sąskaitą. Visuomet turiu iš kur „pasiskolinti“, jeigu staiga neplanuotai prireikia pinigų. Bet stengiamės „skolą“ atiduoti po pirmojo atlyginimo.
O kai pinigų toje sąskaitoje susikaupia pakankamai, dalį išleidžiam kokiam nors pirkiniui – automobiliui, baldams, kelionei.
Tikiuosi ir visiems labai linkiu, kad šis finansinis sukrėtimas padėtų perkainoti gyvenimo vertybes ir išmokytų gyventi kitaip.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
