Vilnietis Rokas, dirbantis vienoje didelėje įmonėje, papasakojo apie tai, su kokia praktikante jam šiemet teko susidurti.
Maždaug prieš pusmetį į Roką kreipėsi vienos kolegijos komunikacijos specialybės studentė ir pasiprašė atlikti praktiką.
„Akademiją ir jauną žmogų gerbdamas aš sutinku ir netgi apsidžiaugiu – papildomos rankos visad vertingos, be to, kiek menu iš savo paties studijų, praktinės vertės jos mažai tesuteikia, tad dalykinės žinios gali labai praversti. Tik, žinoma, su sąlyga, kad neišrūksi į Airiją daryti dūminio ar kokio permanentinio makijažo“, – ironizuodamas pasakojo Rokas.
Sutikęs priimti studentę, per didžiulį darbų tempą jis greitai ją pamiršo – praėjęs pusmetis buvo itin įdomus ir darbingas.
Ir štai praėjus keliems mėnesiams, kaip sako Rokas, „perspektyvi startuperė“ atsiunčia jam pluoštus dokumentų, pati pasivarginusi net užpildyti standartines formas, ir mandagiai paprašo „praktikos vadovo“ parašų.
Vilnietis net nustėro: tai šitą, kaip pats sako, nulinį performansą įvertinti pažymiu?
Rokui diplomatiškai pasiteiravus, kaip įvertinti dingusios be žinios „iniciatyvumą“ bei „užduočių atlikimą laiku“, visiškai nesutrikusi studentė atpyškino, jog tai jis jai nedavęs jokių užduočių.
„Išeitų, tai aš esu apgailėtinas veltėdis, nes aš jai neskyriau jokių darbų“, – merginos akiplėšiškumu stebėjosi Rokas.
Tačiau studentė nenuilsdama rašė toliau – neva tai grynas formalumas, kad praktikos vadovui nepasirašius ji gaus skolą, ir dabar diplomo gavimas yra vien tik Roko rankose.
„Kodėl aš apskritai turiu spręst šitos intelektualiai gležnos būtybės likimą – tegul kreipiasi į tėvus ar žolininką, – svarstė Rokas. – Aš to žmogaus niekada akyse nesu regėjęs“.
Vis tik, prisipažino, kad jo širdis ištirpo.
„Pasirašiau tuos jos popiergalius, įvertinau silpnu šešetu, prieš tai ją pačią, matyt, pirmą kartą per trejus ar ketverius metus paprašęs parašyti darbą.
Bet po to net koktu pasidarė, apėmė jausmas, tarsi būčiau apsivogęs, kaip aferistas paskutinis“, – prisipažino vilnietis.
Ir juokaudamas pridūrė: „Guodžia tik tai, kad mergina bent pirmą sykį gyvenime šiemet išvys Šventają, į kurią dujomis varoma mašina nuveš aštuonias klases baigęs vaikinas“.
Pats sau jis prisiekė daugiau niekada apie jokią praktiką apskritai su jokia gyva būtybe nebekalbėti.
Tačiau tuo viskas nesibaigė. Rokas sulaukė dar vieno laiškelio: „Nenoriu Jūsų trukdyti, bet turiu tokį prašymą. Reikalingas darbo recenzentas, bet tikrai niekas ten netikrins, ar Jūs ten skaitėte darbą, ar neskaitėt. Tiesiog yra lapas, kur reikia balais įvertinti, nieko daugiau komentuoti nereikia...
Tad labai labai prašau pagelbėti. Jūsų reiketų tik parašo, daugiau nieko.“
„Na, bet kodėl žmogus eina studijuoti absoliučiai apsimestinai, fiktyviai, melu apipindamas kiekvieną gyvenimo jam padovanotą žingsnį? Kam to reikia? – klausė Rokas. – Kam tas popiergalis, jei vis tiek jis tavo gyvenime yra absoliučiai beprasmis? Aš kuo nuoširdžiausiai nesuprantu tokio žmogaus.
Jau nekalbėsiu, kad jaučiuosi kaip kokioje statybinėje firmoje prie kavos aparato viršininko apgrabinėta buhalterė, bet kam reikalingas tas fiktyvus diplomas, niekaip nesugebu suprasti.
Išsilavinimas yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, jis averia daugybę galimybių, o kalbant grynai statistiškai – būtent išsilavinimas ir viso gyvenimo pajamos koreliuoja visiškai tiesiogiai: kuo geresnis išsilavinimas, tuo didesnės viso gyvenimo pajamos“.
Ir vis tik, pasak jo, galima daryti nuostabius dalykus ir būti laimingam, pavyzdžiui, renkantis kokį nors prasmingą amatą. Tuo labiau, kad dabartinė ekonomikos struktūra netgi rodo, kad amatininkai labai nemažai uždirba.
„Pažiūrėkit į manikiūrininkes (-us) ir santechnikus (-es). Trūksta prestižo, po galais? Pagyvenkit be tualeto vieną dieną, o tada man paskambinkit padiskutuot apie prestižą“, – įvertino Rokas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
