Sunerimo dėl visuomenės požiūrio į pandemiją: sunku suvokti, kaip žmonių negąsdina viena mintis?

Mums jau sunku įsivaizduoti gyvenimą nedėvint apsauginių kaukių, nesilaikant saugaus atstumo, nenaudojant dezinfekcinio skysčio. Šis karas su nematomu priešu jau pradeda įgyti kitas, netiesiogines prasmes. Juk taip būna visada, tai liudija istorija.

Pavyzdžiui, pasauliniai karai įsižiebia dėl labai apčiuopiamų priežasčių: revanšistinių tikslų, imperialistinės politikos, įtakos troškimo, noro valdyti, tačiau perauga į įvykių giją, kuri paliečia praktiškai kiekvieną šeimą. Paliečia morališkai, psichologiškai, fiziškai...

Taip pat ir šiandien. Pagrindinis siekis yra įveikti viruso plitimą, tačiau pandemija kuria naujas taisykles ir įžiebia aibę naujų konfliktų.

Atrodo, jau senai turėjo įvykti tas esminis lūžis, kada žmonės ima iš tikrųjų suprasti padėties rimtį, kada ima vertinti gyvenimą ir stengiasi rūpintis ne tik savo gerove, bet ir šalia esančiais, kada suvokia tą tiesą, jog gyvybė ir sveikata – didžiausios duotybės.

Deja, taip tik atrodo. Šiandien visuomenė yra pasidalijusi į turbūt tris priešiškas stovyklas: „žinančius“, abejojančius ir sprendžiančius.

Bene ryškiausiai matomi pirmieji – „žinantys“, o tai yra liūdniausia. Šie žmonės aktyviai reiškia savo nuomonę socialiniuose tinkluose, organizuoja protestus, ragina nepaklusti teisėtiems valdžios reikalavimams, žeria nuolatinę kritiką jau priimtiems sprendimams, tačiau nepadaro nieko, kad situacija realiai gerėtų.

Jie rodo nepakantumą bei kiršina jau ir taip įkaitusią visuomenę. Jie svaičioja apie kažkokius planus, kuriais esą siekiama užvaldyti žmoniją, „prirašymus“, įžvelgia visur klastą ir apgaulę, tikina, kad medikai pelnosi iš mūsų naivumo, filmuoja ligoninių langus, konfliktuoja su policijos pareigūnais, skleidžia dezinformaciją apie tariamą skiepų žalą.

Tada atsiranda pasekėjų, kurie susižavi „žinančių“ skleidžiamomis idėjomis, ima jomis dalintis, taip tarsi vorai sukurpdami rezginį, kuriame nebėra aišku, kas tiesa, o kas melas.

Susižavi, nes „žinančių“ deklaruojama „tiesa“ dažnai tenkina tą žmogaus esybės dalį, kuri trokšta prieštarauti.

Juk saviizoliacija, galimybės susitikti su artimaisiais praradimas, ribojimai patekti į kitą savivaldybę, nuolatinis kaukių dėvėjimas ir kiti suvaržymai nekelia nuotaikos turbūt nė vienam iš mūsų, skatina svarstyti, ar tai teisinga.

Dažnai jie pritraukia ir dalį abejojančių, kurie galbūt stokoja žinių, patirties ar kompetencijų. O tada sprendžiantiems labai sunku atlikti du darbus vienu metu: ir malšinti pandemiją, ir kovoti su melu, kuris tarsi piktžolės dirvoje labai greitai įsišaknija visuomenės mąstyme.

Šiandien mes turime situaciją, kurios valdymas slysta iš rankų, nors ir bandoma pritaikyti įvairias strategijas. Kasdien matome ne mažėjančius, o tik augančius ar bent jau stabiliai nusistovėjusius sergančiųjų ir mirštančiųjų skaičius. Lietuva pirmauja, bet ne ten, kur reikia...

O tada vėl kalta lieka valdžia, kuri laiku nesugebėjo priimti tinkamų sprendimų, medikai, kurie nepakankamai rimtai žiūrėjo į savo darbą, bet tik ne mes... Juk mes „sąžiningai laikėmės visų reikalavimų, nesibūriavome, nelėkėme į kalėdinių eglučių įžiebimus, tinkamai saviizoliavomės, grįžę iš užsienio“...

Sunku net suvokti, kaip žmogaus negąsdina mintis, kad jo neatsakingas elgesys gali kainuoti gyvybę?

Kas tai lemia? Kodėl žmonės yra linkę taip aršiai prieštarauti? Kodėl taip sunku įsiklausyti į nuoširdų prašymą? Galbūt tai mūsų gaivališkos prigimties pasekmė, bet mes visi gimstame vienodi, tik vėliau imame skirtis vieni nuo kitų. Patiriame aplinkos poveikį, mokomės įvairių dalykų, plečiame savo akiratį, įgyjame patirties, susiduriame su džiaugsmu ir su negandomis. Mes augame ir keičiamės, vystomės ir bręstame, tačiau ne visada teisinga linkme.

Mums malonu girdėti tai, kas tenkina mūsų savimeilę ir akcentuoja teisių, o ne pareigų svarbą. Egoizmas vilioja žmogų į painų manipuliacijų ir apgaulės tinklą, suregztą iš tvirtų beprasmybės siūlų.

Iš siūlų, kurie riša ne tik rankas, bet ir mąstymą ar galimybę pažinti. Taip pamažu mes tampame valdomi, tačiau valdomi ne kažkokių „čipų“ – mus ima valdyti ydos ir abejingumas, neišprusimas ir egoizmas.

Šių Naujųjų metų proga linkiu visiems atsisukti veidu į gyvenimą, kuris virte verda tiesiai prieš mūsų akis. Nuoširdžiai pamąstyti apie tuos, kurie realiai kenčia dėl mūsų neatsakingumo, ne apie tuos, kurie negali susitikti ir pašvęsti, ne apie tuos, kurie negali išvykti pakeliauti, o apie tuos, kurie dūsta ligoninėse, apie tuos, kurie laidoja artimuosius ir apie tuos, kurie rizikuoja savo gyvybe, kad išgelbėtų mūsų.

Šioje vietoje turbūt labiausiai tiktų nuostabi Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Vytauto Kasiulevičiaus mintis: „Va ir visa „nedemokratija“, kurios saugojimu šiandien staiga susirūpino tie, kurie niekada nebuvo pastebėti ją saugantys.“