Gyvena giminaitis gerai, grįžti, sako, gal ir norėtų į gimtinę, bet ne dabar, nes vaikas ten jau lanko vietos darželį, lietuviškai beveik nekalba. Vokietijoje perspektyvos jiems visai kitos, o ir gyvenimui klimatas daug palankesnis nei Lietuvoje, žmonės edukuoti, pasiturintys, daugiau pasaulio matę. Tad grįžti artimiausius 20 metų, kol vaiką užaugins ir į gyvenimą išleis, į gimtinę tikrai neplanuoja.
Tai štai, kalbėjome apie mūsų Lietuvos rinktinės pasirodymą Tokijo olimpinėse žaidynėse. Giminaitis vis dūsavo, kaip nevykusiai pasirodė lietuviai ir jam gėda už savo šalį. Nes kai vokiečiai paklausia, kaip sekasi mūsiškiams, jis iškart nudelbia akis ir neturi, ką pasakyti. Vokietija medalių bent 30 turi, ir tai gal ne pabaiga. O Lietuva ką? Seniau bent buvo sportininkai, kiek medalių surinkdavo, kokias pergales pasiekdavo!
Nebegalėjau klausyti tokio purvo pylimo ant saviškių! Negalėjau patikėti, ką girdžiu!
Gyvena sau užsienyje, svetimai šaliai mokesčius moka. Lietuva ir jos gerovė nerūpi – rūpi tik asmeninio gyvenimo gerovė.
Kaip gyvena Lietuvoje likę lietuviai, neįdomu, ne jų reikalas. Reikalas atsiranda tik tada, kai reikia prieš užsieniečius pasigirti.
Tada rėkia – Sabonis mūsų! Valančiūnas mūsų! Meilutytė mūsų! Medaliai mūsų! O kai nėra, kuo girtis prieš užsieniečius, tai jau gėda.
Bet, palaukit! Kas žino, kokiomis sąlygomis olimpiadai ruošiasi mūsų sportininkai? Kokią paramą gauna? Kokį išlaikymą? Kokį pragarą išgyvena?
Dėl didelės emigracijos šalis nukraujavo. Nuo 1990 metų neteko trečdalio tautos – iš Lietuvos išvyko milijonas žmonių – iš jų ir didelis procentas mūsų šalies jaunimo, kurie atžalų susilaukė ne Lietuvoje, kaip kad ir mano minėtas giminaitis.
Tarp jų tikrai buvo šimtai, galbūt tūkstančiai unikaliai gabių sportininkų, atlikėjų, menininkų, mokslininkų, kurie galbūt galėjo garsinti mūsų valstybę.
Deja, bet jų nėra. Jie gyvena kitose šalyse, turi kitų šalių pasus, turtina kitus pasaulius.
Todėl, mieli emigrantai, būkit sąžiningi prieš save ir prieš kitus – jei jau taip deklaruojat mylintys savo šalį, tai nepalikti jos. Arba jei paliekat, tai bent jau nekoneveikit ir nesistebėkit, kad olimpinėse žaidynėse nepasiekiam pergalių.
Su Trispalve Tokijuje dalyvaujantys sportininkai jau yra mūsų pasididžiavimas, mūsų laimėjimas!
Nes jei emigracijos skaičiai ir toliau nemažės, greitai apskritai nebebus, kam atstovauti mūsų šaliai. Todėl padėkokime visiems, kurie aukoja savo sveikatą ir lieja prakaitą dėl mūsų šalies!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
