„Ne dažnai dalinuosi savo įžvalgomis ir mintimis per Facebook, bet šį kartą padarysiu išimtį. Kas skaitys – pasiimkit popcorn‘ų, nes užtruks.
Pakalbėkim apie SEGREGACIJĄ. SegreF*ingWhat??? Jei tokio žodžio nežinote, nenusiminkite, žmonės, kurie jį šiuo metu kaip nosinuką naudoja, jo reikšmės veikiausiai nežino taip pat. Apie ką aš?
Vakar, atrodo 21:30, nesu tikras, nes tuo metu tikriausiai miegojau (egzistavimas grįžus po 24 valandų budėjimo skubiosios pagalbos skyriuje daro savo), rodė laidą „Lietuva kalba“. Nežinau ar daug mano draugų ir pažįstamų ją matė. Pats pamačiau tik šįryt prie kavos. Taip neskaniai mėgautis kava dar neteko.
Tai va, toje laidoje keletas marginalų visa gerkle rėkė apie vykdomą segregaciją ir holokaustą. Neva tie, kas neturi galimybių paso, yra engiami ir skirstomi, kas pažeidžia jų teises ir blah blah blah (čia nesiplėsiu, nes popcorn‘us pribaigsite įžangoje, nesulaukę esmės).
Skirmantas Malinauskas priminė, kad segregacija, kai medikai skirsto/rūšiuoja covid‘inius pacientus jau vyko 2020 žiemą, bet jam nepabaigus minties, vienas toks politikas, kurio pavardė skamba, kaip vienas organas, prasidedantis raide K, Skirmantą pertraukė spjaudydamasis ir rėkdamas, kad „tai buvo Italijos blefas“. Taigi, apie tą „blefą“ mes ir pasikalbėkime:
Ėjo 2020 metų pabaiga, 2021 metų pradžia. Pats Covid-19 pikas. „Karščiuojančių“ skyrių per parą aplankydavo +35 pacientai. Tuo metu vietų skyrius turėjo 11 lovų, iš kurių deguonis buvo tiekiamas 9 plius viena reanimacinė vieta su galimybe taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją.
Kai visos vietos būdavo užimtos, pacientai laukdavo už ligoninės durų: vieni greitukės automobiliuose, kiti savuose, treti tiesiog lauke. Jei pacientas galėdavo sėdėti ir jam nereikėdavo deguonies, priimdavome į skyrių pasėdėti ant kėdės. Visi likę laukdavo vietos.
Kai viena vieta atsilaisvindavo, pretendentų ją užimti būdavo daugiau nei 2. Tada prasidėdavo pirmasis segregacijos etapas: gydytojas arba slaugytojas išeidavo į lauką, įvertindavo laukiančiųjų pacientų būklę ir tada priimdavo sprendimą, kam šį kartą atsivers galimybė pirmajam įkvėpti deguonies.
Buvome savotiški oro pardavinėtojai, atsiskaitymas buvo galimas tik brangiausia valiuta. Ne, čia aš ne apie bitcoin‘us, o apie kančią ir gyvybę.
Antrasis segregacijos etapas, tai vietų atlaisvinimas. Kažką reikėdavo paguldyti į ligoninę, kurioje dėl kiekvienos vietos gydytojams tekdavo kovoti ir maldauti, lyg ten norėtum paguldyti sau brangų žmogų.
Ir čia kalbame apie Covid skyrių, apie reanimaciją dar pakalbėsim. Kažką drebančia širdimi tekdavo išleisti gydytis į namus, kai visi žinodavome, kad rytoj arba poryt veikiausiai tas pacientas grįš, jei pasiseks, tokios pačios būklės, jei ne – prastesnės. Medikai, meskit į mane akmenį, kam neteko to patirti dirbant su covid‘iniais pacientais.
Gavus pacientą itin sunkios būklės, veiksmas vykdavo reanimacinėje zonoje, kur, atrodo, visko turėjome ir viskas buvo po ranka – VIENAM PACIENTUI. Galėjome intubuoti ir pajungti dirbtinę plaučių ventiliaciją, bet kur tada „dėti“ pacientą, kai reanimacijoje nėra nė vienos vietos, o už durų laukia dar sunkesnis pacientas, kuriam galbūt labiau reikia to deguonies aparato?
Va tada prasidėdavo tikrasis „blefas“. Ne kartą teko žvelgti į gydytojo akis, kuriose buvo galima įžvelgti milžinišką baimę, pasimetimą ir atsakomybę. Nuskambės seksistiškai, bet kai vyrai (gydytojas ir slaugytojas) tariasi, kurį pacientą priimti, o kurio ne, ir jų abiejų balsai lūžinėja, o akyse kaupiasi ašaros, situacija primena aukščiausios klasės blefą, pavydėtų kiekvienas pokerio žaidėjas.
Atrinkę pacientą ir davus jam galimybę „prisijungti“ prie DPV, laukdavom, kol atlaisvės vieta reanimacijoje. Suvokite tai, kad iš reanimacijos žmonės neišeina savomis kojomis į namus pasveikę. Tikriausiai, retai jie būdavo perkeliami ir į paprastą Covid skyrių, kai jiems pagerėdavo – dažniausiai nepagerėdavo.
Tai tas vietų laukimas tiek medikams, tiek pacientams, būdavo tiesiog kažkieno mirties laukimas. Kažkieno, ko tu veikiausiai nepažįsti. Galbūt praeitą budėjimą dėl to paciento ėjai kryžiaus kelius, kad jis gautų lovą ir deguonį, o dabar netiesiogiai lauki, kol vienas iš „tavo“ pacientų užimtų jo vietą skyriuje.
Va tokia ta segregacija ligoninėse. Nereikia žvalgytis po Italiją, JAV ar Indiją. Viskas vyko arčiau mūsų, nei kai kurie organai įsivaizduoja.
Šiose savo mintyse vartoju būtąjį laiką, nes viliuosi, kad tas laikas nepasikartos, kad neatsiris dar viena tokio masto banga... Nors sveikas protas ir patirtis sako visai ką kitą. Paskutinio budėjimo metu į „karščiuojančių pusę“ per parą atvyko 24 pacientai, iki 2020/2021 metų tempų ne taip ir toli...
Šiam kartui lygiai tiek. Saugokit save!“, – savo pasakojimu dalinosi medikas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
