Kadangi darbai buvo reikalingi, galiausiai pasirinkome meistrą, kuris konkrečiai ir aiškiai konsultavo, greitai ir operatyviai atsakė į visus klausimus, atsiuntė savo darbų įkainius, turėjo interneto svetainę ir savo veiklą viešino „Facebook“ socialiniame tinkle nurodydamas, kad yra „savininkas“.
Taigi, atrodė, jog bendraujame su patikimos įmonės atstovu. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, tokios informacijos nepakanka, kad klientas pasisaugotų nuo galimų problemų ateityje. Netgi atvirkščiai – viešai savo veiklą galima pristatyti ir reklamuotis net visiškai neįregistravus nei įmonės, nei individualios veiklos.
Atlikęs darbus, meistras surašė atliktų darbų sąrašą ir už juos mokėtiną sumą bei paprašė pasirašyti, kad pretenzijų dėl darbų kokybės neturime, nors tuo metu vizualiai buvo neįmanoma įvertinti, kad tam tikri montavimo darbai atlikti netinkamai.
Tik vėliau, kai atėjo metas atlikti virtuvėje esančio dujinio katilo profilaktiką, paaiškėjo, kad spintelėse išpjautos angos yra per siauros ir neįmanoma atidaryti bei patikrinti dujų katilo, taip pat dujų katilui būtinos ventiliacinės angos yra per mažos ir išpjautos netinkamoje vietoje.
Matyt, meistras nebuvo susidūręs su dujinių katilų specifika ir nežinojo, kokie reikalavimai keliami baldams, kuriuose yra dujų katilas. Pabandžius su juo susisiekti, nei į telefono skambučius, nei į el. laiškus nebeatsakė.
Pradėjusi ieškoti pagalbos valstybinėse institucijose sužinojome, kad turimų duomenų – meistro vardo, pavardės, telefono numerio ir jo veiklą pristatančio internetinio puslapio nepakanka.
Būtina žinoti individualios veiklos pažymos numerį arba asmens kodą. Jeigu neaišku, ar asmuo yra įregistravęs individualią veiklą ir yra įsigijęs verslo liudijimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos puslapyje galima patikrinti tik turint konkretaus asmens vardą, pavardę ir asmens kodą.
Su Valstybine mokesčių inspekcija susisiekusi telefonu sužinojome, kad be asmens kodo patikrinti neįmanoma, nes tokiu pačiu vardu ir pavarde gali būti daug žmonių. Keista, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos nesudomino ir informacija, kad be jokių apskaitos dokumentų buvo paimta nemaža suma pinigų.
Manydami, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba turėtų mus ginti kaip vartotojus, kreipėmės ir į šią instituciją, tačiau išgirdome tą patį – jeigu nėra aišku, ar asmuo dirbo pagal individualios veiklos pažymą ar verslo liudijimą, mes nelaikomi vartotoju, neturime vartotojams garantuojamų teisių ir mūsų negina Valstybinė teisių apsaugos tarnyba. Laikoma, kad dėl darbų susitarėme su privačiais asmenimis ir visus klausimus turime išsispręsti privačiai.
Mums liko vienintelis kelias – dėl pažeistų teisių kreiptis į teismą, bet tai vėlgi tapo neįmanoma dėl duomenų trūkumo – vien vardo ir pavardės nepakanka. Taigi, šiuo atveju jokios pagalbos iš valstybės institucijų negalima tikėtis ir nuo nesąžiningo meistro nukentėjęs žmogus problemą turi spręsti savo sąskaita.
Nors LR Civilinis kodeksas ir nenumato, kad šiuo atveju turi būti sudaroma rašytinė sutartis, tačiau akivaizdu, kad paaiškėjus darbų trūkumams, mes niekaip negalėsime įrodyti, koks būtent asmuo atliko darbus.
Dar svarbu, kad garantinių įsipareigojimų toks meistras taip pat neprisiima jokių, taigi, klientui tenka visa rizika, kad už tai teks mokėti papildomai. Klientams, siekiantiems pigiau („be sąskaitos“) pasisamdyti meistrus, būtina įsivertinti, ar galutiniame rezultate neteks permokėti.
Dar viena išvada – Lietuvoje galima puikiausiai veikti neįregistravus jokios įmonės, jokios veiklos, nenusipirkus verslo liudijimo, pakanka susikurti interneto puslapį ir jame gražiai aprašyti savo veiklą.
Tokie asmenys puikiausiai „tūno šešėlyje“, ima didelius pinigus kiekvieną dieną be jokios apskaitos, nemoka mokesčių ir netgi jei dirba nekokybiškai ir sulaukiant klientų pretenzijų, nei valstybės institucijoms tai neužklius, nei klientams reikės vykdyti įsipareigojimus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
