Mokyklą paliekanti mokytoja nebeištvėrė: „Ant mūsų tiesiog „nusivėmė“

Naujienų portalą „Dzūkijos veidas“ pasiekė Alytaus Šv. Benedikto gimnazijoje dirbančios ir ne tik šią darbovietę, bet ir profesiją paliekančios mokytojos laiškas, kuriame ji tvirtina, kad šioje švietimo įstaigoje tvyro įtampa, o ji kaip mokytoja nusivylė vadovybės požiūriu ir patyčiomis. Praėjusią Mokytojo dieną ji vadina 50 juodų atspalvių. Pedagogė tvirtina, kad taip jaučiasi ne ji viena, tačiau kiti bijo ir tyli. Tylėjo ir ji, o baimė iki šiol niekur nedingo. Atsaką į mokytojos laišką pateikė ir pati gimnazijos vadovė Loreta Šernienė.

 Mokytoja.<br>123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Mokytoja.<br>123rf.com asociatyvioji nuotr.
Mokykla.<br>V.Skaraičio asociatyvioji nuotr.
Mokykla.<br>V.Skaraičio asociatyvioji nuotr.
Mokytojų diena.<br>D.Umbraso nuotr.
Mokytojų diena.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

www.dzukijosveidas.lt

Oct 16, 2021, 12:19 PM, atnaujinta Oct 17, 2021, 1:49 PM

„Atsiprašau, kad anonimiškai rašau, bet bijau, kad ieškant kito darbo man nepakenktų. Norėčiau, kad šis laiškas pasiektų ir švietimo skyrių, ir merą, ir žiniasklaidą, bet pabijojau, siunčiu tik Jums. Man pagalbos nereikia, bet manau reikėtų kitiems, tačiau žmonės tyli. Bijo ir tyli… Tiesą pasakius, ir aš bijau…

Tarptautinė mokytojo diena – 50 juodų atspalvių. Šiandien aš tvirtai apsisprendžiau, kad mano kaip mokytojos karjera baigta.

Per ne vieną dešimtį pedagoginio darbo metų aš išmokau visko: būti ne tik savo dalyko mokytoja, bet ir gyvenimo mokytoja, būti drauge, mama, psichologe, bendražyge… Tik neišmokau būti atspari neteisybei, patyčioms, žeminimui. Žinau, kaip sutramdyti įsisiautėjusią klasę, „nugesinti“ visus mokytojus atleisti žadančią supermamytę, tačiau vis dar nežinau kaip kovoti su vadovybės patyčiomis ir psichologiniu spaudimu.

Savo mokiniams (kuriuos vadinu savo vaikais) aš visuomet primenu, kad mes esame tik žmonės, kad visi klystame, kad normalu, jei visko nežinome, nes būtent todėl ir mokomės.

Šiandien šią frazę kartoju sau. Aš tik žmogus, aš negaliu visko mokėti… Nemoku, negaliu ir nenoriu susitaikyti su esama padėtimi. Bandžiau prisitaikyti, stengiausi neimti giliai į širdį, mėginau atsiriboti…

Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse aš priėmiau skaudžiausią savo profesinės veiklos sprendimą – pradedu kito darbo (ne mokykloje) paieškas. Skauda, kai myli tai, ką darai, širdis verkia, kai turi palikti tai, kas yra tavo prasmė – vaikus.

Aš galiu susitaikyti su „popierizmu“, nesibaigiančiais susirinkimais, projektais, naktimis taisomų darbų šūsnimis, savaitgalių paskyrimu pamokų pasiruošimui, tėvų nepasitenkinimu, ypatingų mokinių poreikiais, su tuo, kad iš savo asmeninių lėšų tenka pirkti kanceliarines priemones ir net galiu susitaikyti su garbę ir orumą žeminančiu atlyginimu, tačiau daugiau neketinu taikstytis su vadovybės patyčiomis ir pažeminimais.

Mokslo metų pradžioje mokytojų buvo prašoma užpildyti psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo anketą. Susirinkimo metu buvo pristatyti apklausos rezultatai ir viešai pasityčiota iš mokytojų, kurie anketoje nurodė, kad patiria darbe stresą, mobingą ir darbo aplinkoje nesijaučia gerai.

Direktorė anketos rezultatus apibendrino taip: „Juokėmės su pavaduotojomis skaitydamos, kad kažkokie du ar trys čia jaučiatės blogai“. „Ieškokitės kitų darbų, nes sveikatą susigadinsite“, – toks buvo direktorės galutinis pasiūlymas. Ką gi, ieškosimės… Du ar trys žmonės – menkas nuostolis.

Beje, tai nebuvo vienintelis kartas, kai pajautėme panieką. Tai buvo vienas iš daugybės kartų… Kur įrodymai? Patiriantys mobingą pritars, kad juos labai sunku surinkti, nes tas, kuris žemina, tyčiojasi, naudoja psichologinį spaudimą, yra labai gudrus ir tai daro taip, kad tuos veiksmus įrodyti be galo sunku.

Nuoširdžiai tikėjausi, kad susirinkimo metu aptarsime artėjančią Mokytojo dieną, o ant mūsų tiesiog „nusivėmė“, mokyklos, pelniusios lyderės statusą, direktorė. Ji tikra lyderė. O aš pasiduodu…

Pagarbiai, Mokytoja“.

***

Laišką žiniasklaidoje perskaitė ir pati gimnazijos direktorė L. Šernienė, kuri neslėpė pasijutusi blogai. Bet ne dėl to, kad ką nors kam nors padarė bloga.

„Silpna pasidarė vien nuo leksikos, kuri nėra tinkama pedagogams. Po to pamačiau, kad laiškas skirtas man. Jį skaičiau atidžiai ir niekur neradau taip madingo mobingo įvardijimo, tik tiek, kad tenka daug dirbti. Ir tai yra tiesa. Dirbam daug, ir susirinkimus darome, ir mokytojai tarpusavyje daro susirinkimus, kuria bendrus projektus, vaikų programas, kad vaikų krūvį sumažintų, kad mūsų mokymosi procesas būtų įtraukus. Visa tai nevyksta be mokytojo darbo. Ir tuo didžiuojuosi.

Yra dvi jaunos moterys, kurios šį mėnesį išeina iš darbo savo noru, nes laimėjo konkursus į kitas vietas. Galbūt tai galėtų būti viena jų, o gal ir ne. Galbūt dar tik ruošiasi kažkas pateikti prašymą. Nė viena neatėjo pas mane ir nieko nepasakė. Žinoma, kad nė vienas vadovas nesidžiaugia, kai vidury mokslo metų vaikai paliekami be mokytojo ir reikia ieškoti pedagogų jiems pakeisti. Šios žinios ir aš džiaugsmingai nesutikau, tačiau abiem tenkinau prašymus.

Iš pradžių komentuoti anonimo iš viso nenorėjau. Nesuprantu, kodėl nepasirašė. Paskui pagalvojau, kad reikia apginti mokyklos garbę. Laiške įskaičiau tik apie tai, kad daug darbo ir kad skundžiamasi psichologiniu klimatu.

Nepriklausomi ekspertai atliko apklausą apie psichologinį klimatą. Gavome apklausos duomenis ir prieš Mokytojų dieną padarėme susirinkimą aptarti rezultatus. Mes su pavaduotojomis skaitėme rezultatus ir labai džiaugėmės, kad mūsų psichologinis klimatas buvo įvertintas aukštais balais. Galutinės išvados pasakė, kad sąlygos dirbti pas mus yra priimtinos. Buvo šiek tiek nerimo, nes juk negali visko permatyti kiaurai.

Pastebėjome, kad per visus atsakymų duomenis vienas arba du atsakymai nuolat tendencingai viską neigiantys, pasisakantys, kad viskas blogai, kad erzina aplinkiniai ir t.t. Tada aš nuoširdžiai ir pasakiau, kad jeigu blogai, tai reikia kalbėtis, kad jiems sunku tokį darbą dirbti ir kad reikėtų pagalvoti apie darbo keitimą.

Man labai skaudu klausytis apie tokius dalykus. Šiandien pas mane atėjo keletas mokytojų, kurie linkėjo laikytis ir dar pasakė, kad tam žmogui niekas nedavė teisės kalbėti už kitus.

Aš labai laukiu to žmogaus savo kabinete, kad pasikalbėtume, nes iš tikrųjų noriu sužinoti, kur slypi priežastys. Man skaudu, kad visa tai sužinau per spaudą. Labiausiai išgyvenu dėl savo mokyklos, kad ji buvo nudažyta tokiomis spalvomis. Ir dėl vaikų, kurie viską supranta. Kaip jiems jaustis? Pirmiausia reikėtų galvoti apie juos.

Kolektyvas labai didelis ir tikrai nebūna visą laiką tik šventinė nuotaika. Įtikti visiems neįmanoma, tačiau reikia kalbėtis ir viskas bus išspręsta.

Aš neįžvelgiu niekur jokių patyčių, jokio mobingo, kurį vertinu kaip mados reikalą. Tik matau pavargusio žmogaus laišką. Tai natūralu, nes visi mokytojai pavargsta. O mūsų mokyklos tikslai yra aukšti“, – dėstė gimnazijos direktorė L. Šernienė.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.